Tikriausiai poetai skausmą idealizuoja ir net padarytų jį gražų.
Aš ne poetė ir nemoku. Deja.
Dabar man skauda taip, kad atrodo, jog mano vidus suplyš į tūkstantį gabalėlių. Taip, kad, rodos, niekada nebus gerai. Taip, kad norisi miegoti pusę metų, o tada dar amžinybę, mad pabudus nebebūtų nieko, ką pažįstu ir kas gali manyje sukelti šitai vėl.
O gal norėčiau gyventi vienos knygos visatoje. Visai neseniai vaikinas ten paprašė burto, nuo kurio nieko nebejustų. Tuomet pamaniau, kad jis idiotas... dabar nebemanau. Dabar mielai susikeisčiau vietom.
Tikriausiai iškeisčiau šitai net į fizinį skausmą, kuris laikomas tikra liga ir dėl kurio nė vienas negalvos, kad apsimeti, niekas nepasakys, kad pakentėtum ir jis pats nuslūgs.
Aš ne poetė ir skausmas man nėra gražus. Pasiimkit jį, prašau.
YOU ARE READING
Optimistiškas Pesimizmas x
RandomNE ISTORIJA. Tai yra vieta pažinti mane. Ne tik jums, bet ir man. Čia gali būti įvairių mano marazmų, svaičiojimų, kvailų idėjų, gilių nakties minčių, bet, viską susumavus, čia yra optimistiškai pesimistiškas mano gyvenimas.
