NE ISTORIJA.
Tai yra vieta pažinti mane. Ne tik jums, bet ir man.
Čia gali būti įvairių mano marazmų, svaičiojimų, kvailų idėjų, gilių nakties minčių, bet, viską susumavus, čia yra optimistiškai pesimistiškas mano gyvenimas.
Ir sakau tai visai nejuokaudama. Mane nuliūdint labai lengva, bet gana nesunku ir pralinksmint. Vis dėlto dažniau pasitaiko nuliūdinimo atvejų.
Visiškai nenuostabu ir dėl to, kad man gyvenime šita savybė labai trukdo ir trukdys, nes nu kam reikalingas žmogus, kuris pradeda ryt ašaras, kai kažkas pasako ką nors griežtesniu tonu?
Tas jautrumas man dažnai pakišdavo koją.
Pavyzdžiui, prisimenu, kaip pirmoj klasėj lankiau šokių būrelį. Ir šiaip jau man labai patiko, nes šokt buvo smagu, ten buvo daug mergaičių, kad lygu daug naujų draugų ir taip toliau.
Bet.
Būrelio vadovė buvo... net ne griežta, tiesiog dažnai rėkdavo. Dėl bet ko. O mane rėkimas varo į visišką neviltį iki pat dabar. Aš tiesiog pradedu tai į save krauti, ir, jei neapsiverkiu iš karto, tai padarau vėliau. Arba po truputį ašaroju visą dieną, vis prisimindama.
Taigi, gana nesunku nuspėt, kad į mane panašūs žmonės dažniausiai užsidaro ir to, kas darosi viduje, tiesiog nebepasakoja. Niekam. Aišku, ir aš taip darau, nes, pradėjusi kalbėt, tikriausiai iškart apsiverkčiau.
Tada, supratusi, kad turiu daug keistų svajonių ir liūdnų minčių, vėl pradėjau rašyti ir supratau, kad viskas nėra taip beviltiška. Aišku, tas suknistas jautrumas pasiliko, bet bent jau galėjau pabėgt į kažkokį paralelinį savo pačios sukurtą pasaulį, o kai nusibosdavo jame - susikurdavau dar vieną, ir taip iki begalybės.
Tada atradau wattpad, ir tada atrodė, kad čia kažkas wow, kažkas, kur galima būt savim, laikytis savo įpročių, kalbos ir apskritai, gyventi dėl savęs.
Kurį laiką taip ir buvo.
Ir ne, mano nuotaiką gadino ne kokia nors istorijų kritika. Kritika - sveikas dalykas, ir, ko gero, vienas tų, į kuriuos mano nervų sistema nereaguoja taip skaudžiai. Man patinka, kai pasakoma, kas negerai, nurodoma klaida, logikos nebuvimas, klausimas ar dar kas nors. Dėl šito tikrai niekada nebėgsiu verkdama į kamputį ir neregsiu planų, kaip geriausia susivyti virvę.
Tokie komentarai, kaip "nesąmonė", "nepatiko" ar panašiai manęs net neveikia, nes tai yra kažkokia subjektyvi nuomonė su 0 argumentų. O ir nusikaltėlio be įrodymų nenubausi.
Mano asmenybę nuo wattpad'o šiek tiek atsiskirti privertė viena diena.
Neminint kaip, kas ir kur, vieną dieną į mano komentarą atsakė mergaitė/mergina/nežinau, kas tai tiksliai buvo. Istorija buvo ne jos, aš jos nepažįstu ir esu visiškai nesusijusi. Žodžiu, ji man pasakė, kad aš neteisingai vartoju vieną terminą. Aš sutikau ir pasakiau, kad žinau tai ir net paaiškinau, kodėl tai darau. Ir vis dėlto po to atsirado dar keli komentarai, o kai galų gale pasakiau, kad tai tiesiog mano įprotis, buvo drėbtelėta, kad tai - keistas įprotis.
Taip, tai yra sušiktai (atsiprašau, labai labai) mažutė ir nesvarbi smulkmena. Vis dėlto galiu pasakyti štai ką: tai nutiko, ko gero, praeitą pavasarį, o šiandien vis dar tai atsimenu. Man tai buvo šioks toks smūgis, ir aš tikrai negaliu paaiškinti, kodėl man taip skaudu.
Tarsi būtų maža, tą pačią dieną ant savo sienos radau dar vieną mano nuotaiką šiek tiek numušusį komentarą, bet tai kažkaip išsisprendė.
Ir tada supratau, kad aš negaliu čia atiduoti visko. Visko, ką galvoju. Negaliu ramiai išdėstyti visko, ką manau apie, tarkime, Edą Šyraną, 1D, Donaldą Trampą ar dar ką nors. Kiti, žinoma, gali, bet aš neturiu storos odos - po galais, man rodos, kad net plonytės odos neturiu. Net ir dabar rašydama galvoju, kad reikia bent jau pusę - jei ne viską - čia ištrinti, nes čia per daug mano vidaus, o tai pati silpniausia vieta.
Net neklauskit, kodėl tai parašiau ir kokia to pagrindinė mintis. Tiesiog šiandien aš jaučiausi blogai, ir šitai yra dalis to, apie ką galvojau didelę šios dienos dalį.
Ir, pabaigai, dainelės citata (skubu pasiteisinti, kad tv3 programa čia niekuo dėta. Šita daina skamba mano galvoj, kai man liūdna).
Are you, are you
Coming to the tree.
They srung up a man
They say who murdered three.
Strange things did happen there
No stranger would it be
If we met at midnight
In the hanging tree.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
