Kaimynai

I Skyrius

Atsibudęs Dominykas dar ilgai žiūrėjo į pelėti pradėjusias lubas. Tuomet lėtai akimis perėjo prie vos ant laidų besilaikančios lemputės, kol apsistojo ties prie savo lovos kabančio šventos Marijos paveikslo. Gailiai atsiduso suvokęs, kad jau paskutinė diena prieš naujus mokslo metus. Šiandien į bendrabutį atsikrausto istorikai, ir tik vienas Dievas težinojo, su kuo šį kartą jam teks gyventi. Prisimindamas buvusius kambariokus, atsisuko į lentyną, ant kurios stovėjo įrėminta nuotrauka. Anelė. Gyvenimas su ja, kad ir kokioje landynėje, priminė nesibaigiančią karalių puotą. Maistas krisdavo per puodų kraštus, sustumdytos lovos naktimis nenustojo girgždėjusios, o saldus kvapas, kurį jį skleisdavo, nustelbdavo nepravėdinamą vyriškų kojinių smarvę. Dominykui to pradėjo nebeužtekti. Norėjo su ja gyventi dar geriau, dingti iš šitos studentiškos irštvos, drebinti lovas, negalvojant, ką pasakys kaimynai po apačią, lakstyti į nuosavą virtuvę nuogiems, praustis kartu po dušu, kuriame pro skylę nesikala augalai. Bet Anelė pabūgo.

„Man gerai ir taip. Išsikraustyti iš čia dar nepasiruošus" — tikino.

Tada ji išėjo. Į kitą kambarį. Tiesą sakant, į net į gretimą, nes tik ten rado laisvą vietą visame bendrabutyje. Maža to, ten ir pasiliko, nors kalbėjo, kad pasitaikius progai, persikels į kitą aukštą, kad Dominykui netektų dažnai ją sutikti. Ir vis tik, pažadas buvo pamirštas. Jie tapo kaimynais.

Išsiropštęs iš patalų, kaip ir buvo įpratęs, priklaupė prie lovos. Įdėmiai pažvelgęs į paveikslą, sudėjo rankas bei parėmė prie jų kaktą.

— Viešpatie, žinau, kad įgrisau su kasdienėmis maldomis, kuriomis ne dėkoju tau, bet nepaliauju prašyti... Bet... Padėk man pagaliau išbristi iš ilgesio, kuriuo nuodiju savo nieko vertas dienas. Noriu naujos pradžios. Noriu taikos su savimi. Jei tik šiandien prasidėtų nauja era, pažadu likti dėkingas iki gyvenimo galo, — persižegnojęs dar minutėlę neatsistojo. Nejudėjo, kol koridoriuje neišgirdo garsių, tarsi su plieniniais batais einamų, žingsnių ir lagamino ratukų riedėjimo.

Dominykas puolė vilktis chalatą. Nuojauta kuždėjo, kad tuoj sulauks naujo gyventojo.

Buvo teisus. Studentas sustojo prie durų ir įkišo ranką į spyną. Suvokęs, kad atrakinta, nusikeikė ir atidarė jas. Paskui save vilkdamas lagaminą, į kambarį įžengė stambus bei neišpasakytai aukštas kaip krepšininkas, vaikinas. Veidas pasirodė atšiaurus, kad Dominykas pabūgo pirmas sveikintis.

— Nu labas, — niūriai prabilo. Susiradęs tuščią lovą, drėbė mantą ant čiužinio. Dominykas priėjęs norėjo paduoti ranką, bet vaikinas apsimetė to nematąs. — Ne kažką čia... — apsižvalgęs tarė. — Aš Leo. Tiksliau Leonidas, bet taip manęs nevadink, — sušvokštė ir nulėkė apžiūrėti spintos ir šaldytuvo.

— Aišku... — nejaukiai pasijuto. — Aš Dominykas, — nors turbūt naujajam kambariokui tai nesvarbu.

— O kas čia, po velnių? — pamatęs šventos Marijos paveikslą susiraukė.

— Čia... Na... Paveikslas.

— Na jau ne, aš vienam kambary su tuo mėšlu nebūsiu! Tu kas? Religinis fanatikas?

Nežinia, ar nuo jų tulžingų žodžių, bet Leo tapo dar didesnis. Apvalios akys sužibėjo pamišėliška panieka. Ne, tai ne toks kambariokas, kokio meldė Viešpaties. Už ką ir vėl aukščiausiasis atsiuntė kančią? Gal jam Miunhauzeno sindromas? Dominykas nesumojo, kur dėtis. Negi dabar imt ir nukabint paveikslą? Tai kvaila. Bet... Nenorėjo nuo pačios pirmosios dietos kariauti, bet gal vėliau susidraugaus ir leis laikyti jį?

— Gerai, aš tik padėsiu jį po lova, — sutiko.

—Ne, mesk lauk iš viso! — paliepęs išsitraukė iš savo lagamino degtinės butelį. — Padaryk tai ir galėsim sugert kaip normalūs vyrai.