Kaimynai

II Skyrius

Anelė žinojo, kad Dominykas jos ilgėjosi. Tai pastebėjo ir kambariokės, mėgstančios įgelti apie jo svajingus, buvusiąją pusnuogę iš dušo nulydinčius žvilgsnius, keistus sutapimus, kada jie vienu metu patraukia į virtuvę ar net lūkuriavimus, kuomet ji išeis į balkoną parūkyti, kad ir pats galėtų atlėkti paskui. Kartais Dominyko veiksmai atrodydavo išties keistoki, veikiau keliantys šiurpą, verčiantys pasiieškoti stipraus užnugario. Tad nereikia net pasakoti kaip ji apsidžiaugė išgirdus, kad kaimynystėje apsigyveno du nauji vaikinai. Dar geriau — jo paties kambaryje. Smalsu tik tai, jog nuo jų atsikėlimo praėjo jau dvi dienos, o Samanta ir Laura dar jų nematė. Jos ką, visai neišlenda iš kambario? Bijojo aplinkinio pasaulio?

— Tau Dominykas paliko nedidelę dovanėlę, — gal tik po valandos buvimo bendrabutyje, sukdama lanką, pasakė Samanta. — Šiaip jau padėjo ant lovos, bet nusprendžiau palaikyti spintoje. Dar kažkuo netyčia apipilčiau...

— Kas tai?

— Marijos paveikslas.

Anelė prunkštelėjo.

— Kodėl man jį atnešė? Geriau puodą atiduotų!

— O ką žinau, — vyptelėjo.

— Aha, buvo čia atėjęs ir atnešė, — pavėluotai įsitraukė Laura.

Šoko apieškoti visas spintas. Išties, kai rado, vis tiek negalėjo patikėti savo akimis. Dominykas paveikslą beproto dievino, prieš jį melsdavosi, kas privertė atiduoti? Gal staiga nusigręžė nuo Dievo? Ar buvo priverstas? Kažkas čia ne taip. Arba tiek to. Koks jos reikalas.

Apgalvojant visas įmanomas galimybes, už sienos, senajame Anelės kambaryje, pasigirdo tranki muzika. Negi Dominykas su draugais šitaip mezga pažintis? Jam tai ne itin būdinga. Apskritai, nieko nuostabaus, jei prieš prasidedant paskaitoms naujakuriai užsimano pasilinksmint, tai pakenčiama. Tačiau ta daina... Kur girdėta?

— Katiuša? — spėjo Samanta.

Anelė įsibrovė į tamsų koridorių, kur daina griaudėjo dar garsiau. Koks nesveikas tipas turėtum būti, jei to klausytum? Turbūt Dominykui visai ne pyragai, jei šiuo metu jis ten lindėjo. Gal nauji sugyventiniai tikrai turėjo antipatiją religijai, jei mėgavosi tokia muzika? Tai būtų logiškiausias paaiškinimas.

Kilstelėjo ranką, ketindama prieš apšaukdama mandagiai pasibelsti, tačiau, negana to , po sekundės užgrojo "Erika". Viršūnė. Čia kas? Abipusis nacionalistų balius? Po šito jau ir Anelės kambariokės supuolė prie kaimynų durų. Po keleto smūgių kumščiais, muzika pritilo. Išgirdo kaip kažkas atšlepseno.

— Nuuu? — suūbavo vaikinas.

Duris atidarė baugus milžinas. Apvalios, įdėmiai tyrinėjančios, galbūt net pernelyg įdėmiai it norėtų pamatyti, kas slepiasi po rūbaus, akys gąsdino ne mažiau už tykančius ekshibicionistus miškuose. Prieš jį visos trys pasijautė kaip menkaverčiai žemės kirminai, ne laiku pasimaišę po kojomis. Dingo noras priekaištaut dėl muzikos. Užgimė baimė vien nuo to "nuuu" pakratyti kojas. Anelė negalėjo atitraukti dėmesio nuo didelių rankų, tarytum vienu mažu spustelėjimu galinčių uždusinti.

— Kas ten? — prie aukšto kaip kalno studento atėjo kitas, "normalaus" ūgio vaikinas. — O, damos! Atėjote susipažinti? — pritipeno arčiau. — Kokios simpatiškos, šviesiaplaukės! — pakudakavo saldžiai. — Man tokios patinka. Aš Haris. O čia Leo, — parodė į draugą.

Sesutės nedrąsiai šyptelėjo, bet vardų nepasakė.

— Galėtume pabendrauti pas jus kambaryje? Mes apsivertę... — pasiūlė Leo. Šį kartą jo veidas nušvito kiek draugiškesnėmis spalvomis, o gal visa tai dėjosi tik merginų galvose? Galbūt jis visai ne pabaisa, o paprasčiausiai grėsmingai atrodantis vargšelis, kuriam dėl to sunku susirasti draugų?