Kaimynai

III Skyrius

— Ne, juk žinai, kad man tai nelabai patinka! — Anelė kone spardėsi, kai Dominykas iš visų jėgų tempė pro Petro ir Povilo bažnyčios paradines duris. — Tu nesakei, kad čia eisim! — silpnai suleido ilgus nagus į riešą.

Tai nepadėjo. Jis tik dar labiau pradėjo juoktis, jei buvo įmanoma daugiau, o Anelė negalėjo atsigrožėti, kokios gražios tos raukšlelės aplink po jo akimis, kai šypsosi. Kaip mat atleido raumenis ir pėda palietė slenkstį. Dominykas jau siekė dar vienų durų, už kurių skambėjo giedorės balsas, rankenos, bet kaip tik tada ji spyrė keliu į pilvą.

— Kas yra? — pagaliau paleido ir nepatenkintas sunėrė rankas. — Priešiniesi, lyg kūdikis per krikštą. Žinok nieko nenutiks, jei ramiai atsisėsi ir...

Anelė sučiaupė lūpas. Sukišusi šąlančias nuo žiemos speigo rankas į kišenę, nuleido akis į purviną kilimą.

— Ne... — sukrėstas sušnabždėjo. — Juk tu ne?..

Leisdama Dominykui siaubui pasitvirtinti, tylėjo.

— Turėtume tai sutvarkyti.

— Ką?! — sušuko, tarsi užklupta pavojaus. Ko dar jis užsigeis? Negi jam tikrai tai svarbu? — Klausyk, einam iš čia. Pasikalbėsim kitur.

Nuskambėjo bažnyčios varpai. Mišios tuoj prasidės. Dominykas niekur nesitraukė. Priešingai, sukosi eiti vidun. Anelė trypčiojo vietoje. Kodėl jis visada turi laimėti? Pavarčiusi akis, atsiduso. Gerai, dar vienas kartas. Tiksliau, dar vienas iš šimtojo, kada pasimatymo vidury jam prisireikia išgirsti Dievo žodį. O dabar dar kai sužinojo, kad ji nekrikštyta, buvo įsitikinusi, Dominykas surado naują gyvenimo tikslą.

Juk kaip gyvensi toliau su gimimo nuodėme?

Atsiklaupę prieš altorių, persižegnojo. Anelė jau po sekundės troško atsikelti nuo tos šaltų, neaišku kada paskutinį kartą plautų grindų, o dar, rodos, visos bobutės smalsiai žiūrėjo, ko čia tiems jaunuoliams prireikė. Aha, žinokitės, mintyse kikeno. Šiais laikais ne tik senutės būna davatkos.

— Po mišių galbūt pasikalbėsime su kunigu apie suaugusių krikšto sakramentą, — atsistojęs sukuždėjo į ausį. — Nesijaudink taip. Tau bus geriau.

— Bet aš... Nenoriu.

— Reikia.

Ketino dar priešintis, gal net paleist dūdas garsiai, per visą bažnyčią, jei ne iš balkono nugriaudėjęs giedorės balsas.

Tik kurių galu ji uždainavo ispaniškai?

Ar kažkokia panašia kalba? Anelė ėmė muistytis. Rankomis mosikavo ore, kol vos neiškrito iš lovos. Atsimerkusi pamatė kaip plaštaka kabojo virš šlepečių, o mėnesienos spindesys krito ant Samantos naktinio stalelio. Tai buvo tik sapnas! Ne, prisiminimas. Slogus, į tolimą praeitį nukeliantis prisiminimas, su ramybėje nepaliekančiu Dominyko fanatizmu.

Kambariokės turbūt negirdėjo kaip užsienio studentai baubė po langais. Taip nutinka beveik kiekvieną rudenį ar vasaros gale, kai atvykėliai iš pietų susirenka į masišką pijokavimo balių ir, neleisdami kitiems miegoti, staugia dainas savo kalba. Ir jų niekaip nenuraminsi, kol neatskuba policija.

Anelė pasikišo galvą po pagalvę. Žinojo, kad tai niekuo nepadės, bet juk tai žmonės elgiasi filmuose, kai mėgina išvengti triukšmo? Nagi, nejau tikrai daugiau niekas jų negirdėjo?! Ar sunku kam nors išeiti į balkoną ir paleisti į juos supuvusį dešros gabalą?

— Užsikiškit, asilai! — subliovė vyriškas, Harį primenantis, balsas — Aš tuoj jus!.. — o tada griausmingai užsitrenkė kaimyninio balkono durys.