Laikyk mane tvirtai

Prologas.

Naujas gyvenimo lapas turėjo prasidėti, tačiau viskas susijauks. Lyg išpiltum rašalą ant švaraus balto popieriaus lapo ir negalėtum to pataisyti, vienintelė išeitis – išmesti. Taip ji norės išmesti jį iš gyvenimo, kai jis bus tas kuris išpils rašalą ant jos – o ji bus baltas popieriaus lapas. Jos gležnas kūnas lėtai suksis ore, o jis tik kaip šešėlis stebės ją ir negalės paliesti jos gležno kūno, žiūrėti į švelniai užmerktas akis, patraukdamas neklusnius plaukus nuo jos švelnaus veido. Tačiau viską, ką norėtų padaryti išlies ant popieriaus, tik ten, mažam svajonių pasaulį , kur egzistuos tie meilūs trumpi laiškeliai iš nepažįstamo, ji bus laiminga ir švytinti, o jis bus to priežastis. Tačiau dienos šviesoj ir realybei jis bus priežastis, kodėl ji lies ašaras ir sielvartą, nežinodama kad mažam pasaulyje jis yra jos priežastis. Ji taps baltu popieriaus lapu, o jis tamsiu rašalu. Prisilietimai, žodžiai, trapūs jausmai, džiaugsmas, skausmas sukurs istoriją. Kai velnio akys stebės dievišką kūną, prisilietimai sukels šiurpuliukus, bijos įsimylėti ne jam skirtą merginą, baimė jam atsiduoti, azartas ir nenuvaldomas noras užlies du kūnus ir sielas.