Laikyk mane tvirtai

4

- Nebūk susiraukusi, jaučiu iš tavo balso, kad tu tokia – kitame telefono gale nenutyla Džeinės balsas.
- Aš nesusiraukus – rodos dar stipriau suraukiu antakius. Iš jos kvėpavimo matau kaip pavarto akis.
- Kas nutiko ir neduoda tau ramybės, Doloresa ? – neatlyžta ji.
Kažką neaiškiai sumurmu. Nesu pasiruošus jai apskritai kažko pasakoti. Nors kartais būdavo smagu, kad ji šalia. Mano dėmesį patraukia išsišiepęs Nojaus veidas. Susipažinau su juo vos prieš dvi savaites filosofijos paskaitoje.
- Turiu eiti, Džeine – suburbu. Nojus jau stovi priešais mane su dviem puodeliais kavos.
- Gerai. Tik norėjau tau priminti, jog ketinau tave aplankyti – jaučiau kaip nusišypsojo – supažindintum su broliu.
Pridengiu telefoną, tikėdamasi, jog Nojus neišgirdo.
- Pakalbėsime vėliau. – numetu ragelį ir atsisuku į blondiną. Paimu puodelį ir gurkšteliu kavos.
- Ko tokia surūgus ? – prilimpa. Nors jis ir mielas, tačiau nieko jam nejaučiu.
- Visai ne. Tik prastai miegojau – iš dalies sumeluoju. Dvi savaites negaliu sudėti akių, kažkokia baimė perskrodžia kūną, bandau save apgauti, jog manęs tą naktį niekas nestebėjo. Kartais pavyksta, bet labai retai.
Nojus nutyla ir prisėda šalia manęs. Matosi, jog nori toliau klausinėti ir viską sužinoti. Jis uždeda ranką man ant įtemptų pečių, atrodo ignoruodamas visus į auditoriją besigūžiančius studentus. Šiek tiek susiraukiu, o jis prisidengdamas nekalta šypsena ima masažuoti.

NEITAS

Keitė su Sara kažką šnekėjo apie ateinantį vakarėlį Mateo namuose, o aš džentelmeniškai jas praleidau pro duris į auditoriją. Nužvelgiau abi merginas nuo galvos iki kojų. Paimčiau abi, o jos žinau neatsispirtų.
- Tik pažiūrėk kas burkuojasi – tyliai sukrizena Sara vartydama akis.
Žvilgsnis nukrypsta į vidurinę eilę. Nojus savo angeliškomis rankelėmis masažuoja Doloresa. Mintyse perbėgu naktį kai ją pamačiau. Apėmus kažkokiai neaiškiai silpnumo akimirkai užsimaniau ją pagirti. Na ir kvailys. Ji net niekuo neišsiskiria iš kitų merginų, bet darosi smalsu, kas sužalojo šia trapią dievišką būtybę, jog rankas „nupuošė“ randais. Papurtau galvą kai Sara nagais perbraukia man krutinę. Neitai, užsičiaupk ir apsiramink.
- Gražiai atrodai, lelyte – Keitė sarkastiškai numetė repliką praeidama pro Doloresa ir Nojų. Jo rankos iškart pasitraukia nuo jos. Tikras švelnusis barbinas Kenas.
Doloresa susmeigia akis į savo rankas. Taip darė visas dvi savaites, vos Sara rasdavo progą jai įgelti. Ji staigiai užkliudo jos stalą. Nojus bando ja užginti.
- Nustok šitaip šnekėti – atrodo kone cypteli kaip mažas paukščiukas. Jis net bijotų pirštu priliesti Saros ar Keitės kūną. Galiu lažintis, jog ne karta apie jas fantazavo. O gal fantazavo apie ją?
- Neryk jų akimis, nes paspringsi, leisiu pačiam rinktis kuom – iškošiu pro sukastus dantis. Matosi jog išsigando. Ir ką jis galėtų apginti? – žiūrėk į tai kas net fantazijų pažadinti nepadėtų. – mesteliu žvilgsnį į šalia sėdinčią Doloresą, kuri atrodo bando pradingti.
Doloresa vis dar nepakelia akių, o Sara šelmiškai mane nužvelgia ir kresteli į suolą eilės gale. Nuseku pas ją, iš tolo jaučiu, jog susijaudino. Net užuodžiu tai. Jai patiko, kai ją gindavau nuo visokių kuilių.
Jaučiu mažutes rudas akis susmeigtas man į nugarą.
- Nekreipk dėmesio į juos, jie tik paprasti neišmanėliai .. – vos girdimai ištaria Nojus bandydamas ją paguosti.

DOLORESA

Gyvenime esu gavus ne vieną skaudžią repliką, pašaipų žvilgsnį ir taiksčiausi su sklidusiomis apkalbomis. Visuomet save apgaudinėdavau, kad tai neskaudina ir esu ne iš tų kurioms rūpi kitų nuomonę. Kažkada tėvas sakydavo „Tu esi priekyje jų“. Tik dabar jaučiausi per tūkstančius kilometrų už nugarų. Šįkart buvo kitaip. Gaudžiau kiekvieną šlykštų žodį, pašaipų juoką, piktą ir skaudinantį žvilgsnį. Gūždavausi kaskart juos pamačius. Jaučiau kaip baimės šešėlis nuolatos bėgioja akyse, paslapčiomis dairausi, nors pati nesuprantu ko ieškau. Norėjau išplėšti jausmus ir siaubą gaubiantį visas mano ląsteles. Vos ne kas naktį užmigdavau iš nuovargio šitiek verkt. Galvą galėjau gųūldyt, kad Mateo dažnai girdėdavo mano kukčiojimus. Jo šešėlį matydavau prie savo durų, tačiau jis niekada neužeidavo į vidų ir nepaguosdavo.
Signalas jau ėmė man įgrįsti, tačiau išgirdau kimų jo balsą.
- Klausau, dukrele – negaliu patikėti, kad jis dar gali apsimetinėdamas mane šitaip vadinti .
- Tėti, prašau leisk man grįšt. – sukukčioju į telefoną. Ranka perbraukiu turėklus. Bent pusę valandos pasisukdavau mokyklos salėj, kai šviesos jau nedegdavo.
Čia būdavo tylu ir ramu, su apsauginiu sutariau nuo pat pirmos dienos, senas tėvo pažįstamas leisdavo pabūti ilgiau mokykloje, kai apsimesdavau, jog noriu tik pasimokinti.
- Nebūk kvaila, Doloresa – tėvo balsas surimtėjo – ar kas nutiko, ar mama kažką pasakė ?
- Ne.. Tiesiog noriu grįžti.. – kimiu balsu pratariau užsimesdama kuprinę ant pečių.
- Aš tau sakiau jau ne kartą – lyg subarė mane ir nutilo.
- Pasiilgau tavęs ir Džeinės – sumelavau, nes jų visai nepasiilgau, tik norėjau iš čia pabėgti.
Susiradus spintelės raktelius atrakinau seną surūdijusią spintelę. Knygos gražiai sudėtos, džinsinis švarkelis pakabintas ant pakabos o svaigus citrinų kvapas kiekvieną kartą pakuteną nosį.
- Džeinė planavo tave aplankyti, nenustoja apie tai šnekėti – negaliu patikėti, jog ji vis dar su juo šnekasi. – ji atrodo tikrai šauni mergina.
Pavartau akis, tačiau žvilgsnis sustoja ties baltu popieriaus lapu besislepiančio prie ryškiai raudonos filosofijos knygos. Kūną išmuša prakaitas.
- Aha, minėjo.. – nutęsiu, o burna jaučiu kaip išdžiūvą.
Tėtis kažką toliau šneka apie naujus darbų planus, ignoruodamas mano prašymą ir vėl priimti mane atgal po savo sparneliu. drebančiomis rankomis atverčiu lapą, atrodo, kad kraujas nustoja tekėti į pirštus, o šie tik sustingsta. Akimis bėgioju po raidės ir aiktelėjus numetu telefoną ant grindų. Suklumpu ir prispaudžiu kelius prie krūtinės.
- Buvo malonu pašnekėti, tačiau turiu eiti – išberiu žodžius ir numetu ragelį.
„Tu atrodei gražiai, visuomet atrodai gražiai, net jei ir pati tuom netiki. Tačiau aš tikiu.“ Skaitau dar ir dar kartą. Suspaudžiu lūpas, bandydama sulaikyti kukčiojimą. Kažkam aš atrodau graži. Kažkam kas mane tikrai stebėjo tą naktį. Mintyse šmėsteli Nojaus akys giliai susmeigtos į mane, skruostai parausta kai jam nusišypsau. Negi jis galėtų šitaip elgtis? Suglamžau lapą ir susigrūdu į kuprinę. Reikės pašnekėti su juo. Apsidairau tuščiame, tamsiame koridoriuje, tačiau giliai širdy jaučiu, jog prieš gerą pusvalandį čia buvau ne viena.

- Žinai galėtum pagaliau dalyvauti vakarėlyje. – nusišypso Mateo.
- Ir kaip mane pristatysi, mergina, kuri gyvena su manimi, bet aš apsimetu, jog mūsų nesieja kraujo ryšys ? – piktai į jį pažvelgiu.
- Visai ne.. Juk žinai, kad bandau apsaugoti tave – padeda alaus paletę ant stalo.
- Vis dar nesuprantu nuo ko. – pavartau akis.
Susmeigiu akis į telefoną, Nojus jau kelias dienas rašo žinutes, tačiau neprisiverčiu jam taip pat šiltai atsakyti. Esu įsitikinus, jog jis man paliko raštelius, pakalbėsiu su juo šį vakarą, jei nori atkreipti mano dėmesį, nereikia šitaip iškrypusiai elgtis. Nors ir originalu.
„Nori pavakarieniauti šį vakarą kartu?“ atsidūstu dėl jo pasiūlymo, tačiau suprantu, kad šį vakarą namuose netūrėčiau būti. Žinau, kad ir vėl trankiai gros muzika, mama atsijungus miegos kambaryje, o čia bus jie. Ir jis. Prisiminus įsmeigtą jo žvilgsnį ir maloniai aštrų aromatą kūną perveria šiurpuliukai. Esu skysta, vis pagaunu save galvojant apie jį, tačiau jis niekada man negaili atšiaurių žodžių, nors jie skamba ne taip bauginančiai iš jo lūpų, kaip iš Saros ar Keitės. „Žinoma, susitikim devintą.“ Išsiunčiu žinutę Nojui ir palikus telefoną virtuvėje nužingsniuoju į kambarį. Žodžius skaitau vėl ir vėl ir nesuprantu kas darosi viduje. Giliai atsidūstu, persirengiu švariais drabužiais ir bandau nuvyti kvailas mintis į šoną.

NEITAS

- Ar šį vakarą ir vėl būtinai turim prisilakti iki žemės graibymo ? – pažvelgiu į kompaniją sėdinčią šalia.
- Taip, šitaip lengviau tave suvilioti – sumurkia Sara, uždėjus ranką man ant tarpkojo.
- Nebūk toks surūgęs, Sara, pralinksmink jį – Leonas šelmiškai pažiūri į Sarą – Neitui pats laikas nuleist garą tavyje.
Visi nusijuokia, o Sara net nebando prieštarauti, kad visų akyse ji tik pasileidus merga. Gurkšteliu alaus, akimirkai atsijungiu nuo draugų pokalbio ir mintimis kažkur klajoju. Po rudas, sodriai šokoladines rudas akutes. Išmaukiu bokalą iki pat galo stengdamasis numalšinti sumišimą kurį jaučiu. Užkandinės durys prasiveria, tai išduoda varpelis virš durų. Šokoladinės akutės nužvelgia užkandinę, rusva suknelė žemiau kelių patraukia mano dėmesį. Nemačiau jos nuo.. Nuo tada kai kaip kvailys stebėjau ją mokyklos salėje, kone pasislėpęs paskutinėje eilėje. Doloresa įsikibus Nojui į ranką ir jie atrodo kaip nužengusi saldi pora nuo žurnalo viršelio. Mūsų žvilgsniai susitinka, matau kaip jos kūnas įsitempia. Nors ar man tai tūrėtų rūpėti ?
- Prašau, vakaro šou prasidės ankščiau nei vakarėlis – susijuokiu juos nužvelgęs.
Sara žaibiškai nusijuokia, Leonas suprunkščia
- Ar dabar kaip maži vaikai, sugadinsim saldų pasimatymą ? – jis prisidega suktinę, tačiau nespėja net išpūsti kai aš jau judu link saldžiosios amerikietiškos porelės.