Laikyk mane tvirtai

5

DOLORESA

Nojaus žvilgsnis staigiai sustingsta man už nugaros. Įdėmiai pažiūriu į jo perbalusį veidą, man nespėjus atsisukti tvirtos rankos nusileidžia ant stalo, o Nojus rėgis nustoja kvepuoti. Akmis nuseku jo stiprias rankas iki pat veido. Kažkur giliai širdyje tikėjausi, kad bent šį vakarą jie neprikibs, mums įėjus į užkandinę nepratarė man nei žodžio nors ir matė. Neitas nužvelgia mus abu, už nugaros išgirstu jo draugų krizenimą. Kelios sruogos ir vėl nukrenta ant kaktos, lūpos suspaustos, savo žvilgsniu jis įbaugino Nojų vos per porą sekundžiu. Giliai įkvepiu.

- Ar smagiai leidžiat vakarą, meilučiai? – pašaipiai paklausia. Kas jam darosi? Suraukiu antakius nuo jo akibrokšto.

- Leidom iki kol tu čia atsibeldei – atsakau, nes mano kompanijonas rodo prarado kalbos dovaną.

Neito ir mano akys susitinka, vos vos prikanda apatinę lūpą, o mane lyg nutrenkia žaibas.

- Ei vyruti, negi net nepasisveikinsi ? – greitai nusuka žvilgsnį nuo manęs tiesiai į Nojų.

- Sveikas – vos išlemena, tačiau giliai įkvėpęs atsistiesia.

- Tikriausiai kalbatės apie sekmadieninas pamaldas, šventuoliai ?– žodį šventuoliai jis ištaria itin ryžtingai pažvelgęs į mane. Kaip mat susigužių, pasidaro vėsu.

- Neitai, mudu tik stengiames mėgautis pasimatymu, todėl būk malonus ir negadink visko. – ryžtingiau ištaria Nojus.

Neitas nužvelgia mus abu, o aš tyliu susikausčius, jaučiu kaip veidas tiesiog perbala. Nojus papurto galvą, o man kyla įtarimas, jog jie pažįstami iš ankščiau.

- Argi galėtum tai pavadinti pasimatymu ? – Neitas susijuokia – tavo damutė nuobodžiauja, negi nematai ? – pažvelgia į mane ir letai apsilaižo apatinę lūpą.

Įdėmiai įsistebiu jo akis. Ką tūrėtų reikšti jo žodžiai? Susiraukiu, nagus suleidžiu į delnus. Nojus apgailestaujančiu žvilgsniu pažiūri į mane, tačiau aš negaliu net pakrutėti.

- Visai ne, man smagu – susijaudinus išberiu žodžius.

- Galiu lažintis, jog su manim tau būtu daug smagiau – pasilenkęs taria. Jis taip arti, jog jaučiu jo šiltą kvėpavimą.

- Atsiknisk nuo jos – Nojus trenkia rankomis į stalą ir staigiai atsistoja.

Neitas atsitiesia, jis vos porą centimetrų aukštesnis už Nojų ir atrodo daug stipresnis.

- Priversčiau tave taip pramogauti, jog klyktum ne savu balsu. – sušnibžda pasilenkęs į priekį.

Aiktiliu supratus apie ką jis šneką. Kaip šlykščiai apie mane šneka, net nepažinodamas manęs. Nutirpsta kojos, kelis kart sumirksiu ir suspaudžiu lūpas.

Žemesnis ir šiek tiek stambesnis, kaip suprantu Neito ir jo šutvės draugelis išdygsta priešais mus ir nugara užstoja Neitą pasilenkęs prie stalo.

- Aš irgi paimčiau šią dailią dievobaimingą mergelę – nužiūri mane nuo galvos iki kojų.

Nespėju net mirktelti, kai Nojus kimba Neitui į atlapus, Neitas stipriai nustumia jį į sieną, girdžiu kaip stipriai susitrenkia galvą į plytelęs, iškaba virš jo galvos sudreba.

- Leonai ! – cypteli Keitė ir prišoka arčiau žemesnio juodaplaukio.

- Ar visai išprotėjai ?! – surinku ir adrenalinui užvaldžius kūną trenkiu Neitui į nugarą.

Staigiai apsisukęs čiumpa mano ranką ir perveria mane stingdančiu žvilgsniu.

- O gal šita skudurinė lelytė jau daug kartų panaudota – Leonas apkabina Keitę per liemenį.

- Tikriausiai nieko vertingo jau nebelikę – Neitas šiurkščiai paleidžia mano ranką ir žengia žingsnį pro mane, lyg nematomą butybę.

Taip, iš manęs jau senai nieko vertingo nelikę, jis sako tiesą net nežinodamas ką man teko išgyvent, kad dar stovėčiau šitoj žemei. Šitoj šlykščioj užkandinei ir leisčiau iš manęs šiurkščiai tyčiotis prie visų, tačiau jau praradau viltį ir vėl nusišypsoti iš džiaugsmo.

- Esi šlykštynė – iškošiu pro stipriai sukąstus dantis net nepažvelgus į jį.

- Atvėsk, mažutė – sumurkia Leonas, žengdamas arčiau manęs – nebent nori, kad atvesinčiau – Keitė kumšteli jam į pašonę.

- Nuo tokios kaip ji, nestovėtų nei vienam iš jūsų – iš toliau stebėdama visą šou surinka Sara.

Neitas su Leonas nusijuokdami linkteli ir pritaria jos žodžiams. Girdžiu kaip godžiai ir garsiai Sara įsisiurbia Neitui į lūpas, Leonas su Keite praeina pro mane ir paraginę šlykščiąją porelę visi keturi dingsta iš užkandinės.

- Atleisk, jog neapgyniau tavęs – susiemęs už galvos prabyla Nojus. Akimirkai pamiršau, jog jis čia.

- Nesijaudink, Nojau – užjaučiančiai pažvelgiu į jį – nuo žodžių neapginsi.

Nežinau ar užuojautos žvilgsnis buvo skirtas nuraminti jį, ar pačią save.

- Jie tik eiliniai kvailiai, nesupranta kokia esi nuostabi – nerangiai paima mane už rankos, o aš vos išpaudžių per pusę lūpų šypsena.

Šiandien neverta daugiau šnekėti apie mano įtarimus jo iškrypusiu elgesiu. Išvis nebenoriu šnekėti. Nuo stalo greit pasiemu džinsinį švarkeli.

- Atleisk, bet noriu eiti namo, susitiksim kitą dieną – greit apsirengiu.

- Leisk tave parvešti, prižadu, bent ši pasimatymo dalis nebus sumauta – prisislenka arčiau man pradėjus eiti.

- Nojau, manęs nereikia parvešti ir.. – nutylu – tai nėra pasimatymas, tai tik draugiškas susitikimas – akis nuleidžiu sau į batus, nes žinau, jog šie žodžiai užgaus jo jausmus.

- Bet sakei tau smagu.. – nutyla ir papurto galvą – leisk tuomet draugiškai tave parvešti namo – nenuleidžia rankų.

Nežinau kelintą kartą atsisakau ir atsisveikinus išeinu pro užkandinės duris palikus jį vieną viduje. Jis nežino kur gyvenu ir jam nereik žinoti. Mateo visi pažįsta, jis pavyzdingas studentų atstovybės pirmininkas, o aš tik netikus kvaiša, dėl kurios jam gėda būti mano broliu. Žinojau, jog namo eiti neverta dėl vykstančio vakarėlio. Širdį vėrė skausmas ir šleikštulys, norėjau panirti į karštą vonią ir plauti visus piktus jo žodžius. Regis jie persiskverbė į mano odą, plaukus, iki pat smegenų. Tėvas irgi piktai iškošė pro dantis, kad praradau visą savo vertę, kai sužinojo apie mane ir Džeisą. Man užgniaužią kvapą, tačiau net pati nepastebiu kaip jau stovėjau priešais namus. Galbūt manęs niekas nepamatys. Kieme stoviniavo didelė grupė jaunuolių, tranki muzika sklido iš namų, tačiau į mane niekas net neatkreipė dėmesio. Prasmukau pro galines duris, apsidairius pro durų plyšį svėtainėje išvydau mano nuostabos nesukėlusį vaizdą: Sara įsisiurbus į Neito lūpas, o jis ja grabaliojo už šlaunų, prie visų. Jokios savigarbos ar pagarbos jai. Mano akys nuslydo į šalia sėdintį Mateo. Ant kelių jam sedėjo brunetė su šlykščiai priaugintais plaukais, nagais barbeno jam į kaklą, o jo rankos buvo apsivijusios jos liemenį. Sustingau supratus, kad ant brolio kelių beveik rangosi Džeinė. Mano tariama draugė Džeinė, kuri dvi savaites svaigo, kad ketina mane aplankyti.