Laikyk mane tvirtai

1.

Išlipus iš automobilio piktai susiraukiau. Mamos namas pasikeitė per porą metų, kol čia nebuvau, dažai buvo apsilupę, veranda netvarkinga, o kiemas pilnas nesugrėbtų rudens lapų. Žinojau, kad Mateo jai visai nepadeda. Aš irgi neplanavau padėti.
- Stenkis elgtis gražiai, Doloresa. – tėvo balsas buvo griežtas. Šis vyras niekada nerodydavo jausmų.
- Aš visuomet elgiuosi gražiai. – piktai į jį atsisukau. – pats tai žinai.
Ir tai buvo tiesa. Gyvendama su tėvu ir jo būsima žmona buvau pavyzdinga, visuomet susitvarkiusi, siekdavau gerų rezultatų. Iš koledžo manęs neišmetė, išėjau pati, tiksliau priversta tėvo.
- Jeigu dar prisidirbsi, nedelsdamas išsiųsiu tave į kitą pasaulio kraštą, nenuvilk manęs. – jo vešlūs antakiai susiraukė. Nežinau ar nuo skaisčių saulės spindulių, ar nuo nusivylimo manimi.
Giliai atsidusau. Pasiėmusi savo lagaminus iš automobilio nusukau mamos namo link. Visai nenorėjau čia būti. Niekada neplanavau grįžti. Durys plačiai atsivėrė ir tarpduryje pamačiau brolį. Dar kart atsisukau į tėvą 
- Padėk jai. Žinai, kad jai sunku. Ji.. – stipriai suspaudė vairą
- Žinau pati. – nuleidau akis. – pasistengsiu.
Tėvas linktelėjo. Pasilenkus pabučiavau jį į skruostą, tačiau jis neatsakė nieko. Žinau, kaip pyko ant manęs, tačiau tam nebuvo pagrindo. Jis nežinojo kaip viskas įvyko. Stebėjau nuvažiuojantį jo automobilį. Stipriai suspaudžiau lagaminą ir pasisukau į susivėlusi Mateo.
- Tai vis dėl to grįžai. – paėmė mano lagaminus.
- Pats žinai, jog nenorėjau. – piktai atsakiau ir nusekiau jį į namus.
Namų viduje nekvepėjo ką tik iškeptu šokoladiniu pyragu, negrojo muzika ir nesigirdėjo mamos juoko. Mateo nunešė mano lagaminus į seną vaikystės kambarį, o aš apsižvalgiau svetainėje. Čia smirdėjo vėmalais ir išpiltu alkoholiu. Sofa buvo apdriskusi, dulkės nusėdusios ant stalo ir spintelės atrodė nejudintos kelis mėnesius.
- Sveika, Doloresa. – išgirdau prikimusį mamos balsą. Lėtai atsisukau į moterį, kurią vadinau mama.
- Labas. – tyliai sumurmėjau ir pažvelgiau į ją. – senai matėmės.
- Sakei niekada negrįši pas mane, tačiau tu čia – ji stipriai mane apkabino. Jos plaukai nestipriai smirdėjo cigaretėmis ir konjaku. Paakiai buvo pajuodę, plaukai susitaršę.
- Mhh.. – numykiau ir atsitraukiau. – noriu pailsėti.
Ji tik linktelėjo, taip leisdama man pasišalinti iš svetainės. Nedelsdama apsisukau ant kulno ir laiptais užbėgau į viršų. Mateo stovėjo kambaryje o as buvau stipriai nustebusi. Kambarys buvo sutvarkytas, o ant palangės net stovėjo naujos rusvos žvakės.
- Sutvarkiau tau jį. Tik per daug neįsijausk. – šyptelėjo, nors nekentė manęs.
- Ačiū. – suplasnojau blakstienomis.
Jis nutilo ir paliko mane vieną. Susirangiau lovoje ir užmerkiau akis. Rytoj pirma diena koledže, tačiau visai nebuvau tam nusiteikusi. Apskritai nenorėjau čia būti. Pora valandų nusnaudus prabudau kai jau buvo tamsu.  Išlipus iš lovos pasitaisiau suknelę ir iš lagamino išsitraukus puantus, susirišau plaukus, griebiau ausinukus ir išėjau iš kambario. Mateo kambarys buvo tuščias, nusileidus į apačią pamačiau mamą gulinčią pasliką ant sofos su buteliu rankoje. Sofos kraštas apvemtas, aplinkui metėsi beveik surūkytos cigaretės. Užspaudus besikaupiančias ašaras greit išėjau iš namų, o vėsus vėjas apgaubė mano kūną.
Muzika lėtai grojo per ausinukus, iškėlus rankas į viršų stipriai užsimerkiau ir pasidaviau  šokiui. Baletą dievinau, tačiau visos svajonės tik liko svajonėmis, tai liko tik mano mėgstamas užsiemimas kai būdavau pikta, liūdna ir suirzusi. Kai plaukai sukosi ore, kūnas lėtai judėjo, pajutau kaip ramybė lėtai užlieja kūną. Kartais jausdavausi kaip maža mergaitė. Garsus motociklo riaumojimas mane išblaškė. Išsigandus atsimerkiau ir apsidairiau. Kūnas nutirpo.
- Tu gal išprotėjus ? – skardus merginos juokas pasiekė mano ausis.
Grupelė jaunuolių stovėjo priešais mane. Pajutau kaip raudonis nudažo skruostus. Nereikėjo šokt apleistoj aikštelėj. Tolimiau stovėjo didelė grupė motociklininkų, mano rankos sustingo. Susmukau ant suoliuko šalia.
- Ne. – kimiu balsu tariau. Kažko išsigandau. Staigiau pradėjau atrišinėti puantų raištelius.
Garbanotų plaukų mergina, piktomis tamsiomis akimis priėjo arčiau ir pasilenkus griebė mano kuprinę.
- Sara, gal geriau nereikia ? – išgirdau vaikino juoką. Grupelė nusijuokė. Kažkas iš motociklininkų grupės pašaukė juos.
- Reikia, man įdomu ką ji turi kuprinėje. – nespėjus man sureaguoti mergina viska išvertė ant žemės.
- Šaunu, tu išprotėjus – nusijuokė blondinė šalia jos ir pakėlė mano šokių batelius. – dailūs, tikriausiai brangūs. – pikčiugiškai nusijuokė.
Suspaudžiau kumščius. Visai ne taip įsivaizdavau pirmą savo dieną čia.
Tamsi garbanę paėmė iš jos mano batelius, o aš staigiai prišokau prie jų. Blondinė sučiupo mano rankas, o vaikinai nusijuokė. Garbanė čiupo cigaretė iš aukšto tamsių plaukų vaikino. Jis piktai pažiūrėjo į ją, lyg norėdamas paprieštarauti. Tačiau nutilo.
- Ką tu darai ?! – išgąsčio pilnu balsu sušukau, kai ji užgesino cigaretę į mano batelius.
Aukštas vaikinas paėmė iš jos batelius. Ašarų pilnomis akimis pažiūrėjau į jį. Mėlynos akys susmego į mane. Spalva lyg vandenyno, jog rodos galėtum paskęsti. Pilvu perbėgo šiurpuliukai, kai jis šelmiškai nusišypsojo. Blondinė patraukė rankas nuo manęs, o garbanė Sara garsiai nusikvatojo ir atsisuko į manę apsivijus kaklą mėlynakiui.
- - Dink iš mūsų aikštelės, pelyte – piktai debtelėjo į mane.
- Krūtinė pradėjo stipriai kilnotis, akys tvinkti ašaromis. Blondinė čiupusi kitus du žemesnius vaikinus už rankų praėjo pro mane užkabindama petį.
- Girdėjai, ką ji sakė – ištarė vaikinas rankose vartydamas mano batelius – išnyk. Garbanė paleido jį ir dar kartą garsiai nusikvatojus čiupo jį už rankos.
- Neitai, eime – pažvelgė į mane – manau pelytė suprato.
Mano kūną nutrenkė elektra. Jis pasilenkė arčiau manęs, jaučiau jo kvėpavimą tiesiai man į veidą. Pametęs batelius man prie kojų pakėlė antakius ir nusisukęs nuėjo paskui garbanę. Girdėjau jų juoką ir pašaipius žodžius mestus man, jie nuskubėjo prie motociklininkų. Suklupau prie pradegintų batelių, rankose juos varčiau ir susigrūdus į kuprinę su likusiais daiktais atsistojus nusivaliau ašaras. Pažvelgiau į randus esančius ant riešų. Plonos linijos jau beveik buvo užgijusios. Tačiau skausmas išlikęs. Drebulys ir vėl užliejo kūną, skausmas grįžo, o karštos ašaros tekėjo skruostais. Užsimerkus tyliai sau šnabždėjau.
- Tik ne vėl, tik ne dabar.. – nagus suleidau sau į kojas. Norėjau tiesiog pradingti.