Laikyk mane tvirtai

6

Jau ruošiausi suktis atgal pro duris ir išeit į lauką, tačiau mano riešą apsivijo tvirta ranka. Krupteliu priešais išvydus Leoną.

- Kur ketini pabėgti ? – vos verčia liežuvį, degtinės kvapas priverčia susiraukt. – jei atėjai pasilinksmint, tai pasilinksminkim.

Nespėju jam net atsakyt, ka jis jau tempia mane į svėtainę.

- Tik pažiūrėkit kas mus aplankė – sušunka ir visų akys susminga į mane.

- Aš tik.. – bandau kažką pasakyti, nors neesu tikra ką.

- Ar tu mus seki, iškrypele ? – Sara nužvelgia mane ir gurkšteli iš raudono puodelio. Neitas tik akies krašteliu pažvelgia į mane. Džiaugiuosi, nes nuo jo žvilgsnio man svilina odą.

Nespėju ištarti nė žodžio, Mateo akyse samyšis maišosi su pykčiu.

- Doloresa !!! – sušunka Džeinė, nušoka nuo Mateo kelių ir stipriai apsivija man kaklą.

Sara suprunkščia ir pavarto akis. Vos sugebu apkabinti Džeinę atgal, ši atsipliešia nuo manęs ir stebi mane visa išsišiepusi. Ji lygiai taip pat išgėrus, kaip ir visi aplinkui čia esantys. Per trankią muzika vistiek galiu girdėti piktą Mateo šnopavimą.

- Tu ją pažįsti ? – išgirstu Neito balsą, besikreipiantį į Džeinę, minutėlei sutrinku, o ji vos pastovi ant kojų.

- Ar tu visai kvaištėlejai ? – Džeinė žvelgia sau per petį Neito link, - juk Doloresa..

- Taip, ji pakvietė mane – pertraukiu Džeine, žvilgsniu jai pažadu, jog paaiškinsiu vėliau, ji rodos supranta vos po kelių sekundžiu.

- Puiku, rodos amžinybę tavęs nemačiau – suspinga ir pasodina ant sofos, tiesiai priešais Sara, kuri kaip ungurys raitosi ant Neito kelių. – mum reikia išgerti.

Atsidūstu, kai Džeinė kiša stikliuką po stikliuko, tačiau jai nemokėdavau pasakyt ne. Telefonas suvibruoja. Atsiprašius atsistoju, niekas net nepastebi jog išeinu ir nužingsniuoju į virtuvę. Žinutė nuo Mateo. Kone puse valandos neįšdrįsau net pažvelgti į jį. „Tau negerai su galva, ką išdarinėji?", lengvai apsvaigus atrašau. „Tuoj galėsi stebėt visą šou".

- Ar tu mane seki ? – Neito balsas perveria mano ausis.

- Tai gal tu seki mane ? – atsigręžus išpyškinu žodžius kaip žirnius į siena. Degtinė suteikia jėgų ir drąsos.

Jis atsitiesia ir čiumpa skardinę alaus nuo stalo. Prikanda lūpą ir pakelęs antakius atsako:

- Matau, kad norėtum.

Papurtau galvą ir išeidama iš virtuvės užkabinu jo petį. Atsisėdus tarp Mateo ir Džeinės piktai pažvelgiu į brolį, čiumpu butelį dėgtinės, prisipylus stikliuką išgeriu. Noriu atsijungt. Girdžiu kaip Džeinė nusijuokus ištaria „štai mano draugė" ir palaiko man kompaniją.

Po poros valandų pradedu jausti kaip kūnas atsijunginėja, galva tampa sunki ir tuščia, visos mintys pasislepia kažkur giliai, giliai kamputi.

NEITAS

- Žinai, norėčiau palyst po tuo odiniu sijonu – sumurkiu Sarai, kuri jau vos verčia liežuvį.

Ji prispaudžia mane prie sienos ir įsisiurbia į lūpas, tačiau užsimerkęs matau Doloresos veidą užkandinei. Tikriausiai giliai širdyje prabunda kaltės jausmas, kad šitaip sudergiau ją prie visų. Apkabinu Saros klubus, girdžiu, kaip ji išleidžia tylią aimana, degtinės skonis stipriai jaučiasi mums besibučiuojant, spaudžiu ją arčiau lyg bandydamas išstumti tą trapią būtybę iš savo minčių.