I hate you, you love me| Ltu story

<1>

(Y/n pov)
Ėjau namo iš mokyklos. Jau buvo vėlus vakaras, nes per ilgai užsisedėjau bibliotekoje. Man jau beveik prie namų paskambino tėtis. Jau galvojau kaip visada paklaus kur aš ir kada grįšiu, bet aš klydau.

Y/n - klausau tėt?
Tėvas - dukra kuo geriečiai ateik į centrinę ligoninę!
Y/n - ką kas nutiko?!
Tėvas - ateik tada pasakysiu.

Aš staigiai apsisukau ir pradėjau bėgti. Kadangi ligonine tolokai nubėgusi tris kilometrus suklupau, bet žinojau kad turiu skubėti. Kai jau buvau netoli ligoninės staiga į kažką atsitrenkiau. Aš kuo greičiau atsistojau ir padaviau ranką. pamačiau kad tai vaikinas?

- Labai atsiprašau, aš tiesiog skubėjau...- jis paėmė mano ranka ir atsistojo, bei pertrauka mane.
- Viskas gerai svarbiausia kad tu sveika.
- Ačiū,- teištariau. Staiga prisiminiau ko aš čia bėgau ir nubėgdama šuktelėjau.- Iki pasimatymo.
- Iki,- atsakė vaikinukas. Aw o jis visai mielas. Ne taip kaip mano klasiokai.

Kai įžengiau į ligoninę pamačiau savo tėti priimamajame. Aš visa uždususi paklausiau.

- Kas...nutiko?
- Tavo...tavo mamai diagnozavo...
- Ką tu turi omeny?- jau kiek rimčiau paklausiau.
- Trečios stadijos vėžį. Jei daugiausiai liko gyventi iki rytojaus,- aš sustingau. Man pradėjo trukti oro.
- K-ką?- staiga išgirdau ilga peep ir į palata subėgo penki daktarai. Lygiai po kokiu penkiolikos minučių jie išėjo ir pranešė.

- Mes labai atsiprašome bet jos gyvybė užgeso.- mano pasaulis sudužo į penkis šimtus šukelių. Vos nuvilkau kojas iki mašinos. Kai grįžom namo aš iškarto nuėjau į kambarį ir įlindau į dušą. Už ka man taip. Kai išlipau iš jo nebeturėjau nei lašelio jėgų. Kritau į lova ir pravirkau. Verkiau kol užmigau.

(Time skip)
Kai atsibudau ryte mano paakiai buvo paburke ir pajuodę. Visiškai neturėjau jėgų. Nusiprausiau, ir nusileidau į apačia nes neketinau nei gražiai renktis nei dažytis. Apsivilkti juoda maike juoda hoodie ir juodus džinsus. Tėvo nebuvo namuose ir ant stalo gulėjo raštelis.

Miela dukrele,
Štai tau pinigai į mokykla. Atleisk kad negalėjau pasilikti ilgiau, turejau važiuoti į darbą.

Pasiėmiau raštelį ir įsidėjus į kuprinę patraukiau link durų. Aš nejaučiau nei alkio nei troškulio. Jaučiau tik skausmą tuštuma ir vienatvę. Mama aš net nespėjau atsisveikinti, Buvo vieninteliai žodžiai kurie sukosi mano galvoje.

Aš netik atrodžiau bet praktiškai ir ėjau kaip zombis. Kai įžengiau į mokykla mane pasitiko mano beste.

- Girdėjau tavo motina mirė.
- Ką?- atsipeikėjau iš savo pasaulio.
- Girdėjau tavo motina mirė.- kiek garsiau paskė.
- T-taip.
- Labai atsiprašau. Tavo mama buvo labai geras žmogus. Ji man buvo kaip antra mama.- po jos žodžiu aš pravirkau. Ji priėjo ir apkabino mane.

Taip stovėjau ir verkiau kol ne suskambo mano telefonas. Pasiėmiau ir pažiūrėjau kas skambino. Tai buvo...