Your eyes tell [BTS] Baigtas

13

Kol jis dar ne atėjo, aš baisiai norėjau namo.

- Einu iki namų.

Ramiai tariau.

- Niekur neini.

Ištarė Namjoon. To ir reikėjo tikėtis, nes vis gi jis matė grupės susirašinėjima.

- Aš trumpam.

Stengiausi vis vien išprašyti, kad galėčiau, bent trumpam iki namų.

- Ko tau iki namų reikia?

Namjoon atsistojo prie manęs ir žiūrėjo man tiesiai į akis.

- Iki tualeto.

Ramiai atsakiau, bet vis vien nujaučiu, kad jis nenori, kad aš kažkur dabar eičiau.

- Tikrai? Grįši?

Jis po biški pradėjo mane tardyti, tikėdamas, kad aš atsakysiu teisinga atsakymą, nors aš rimtai norėčiau į tualetą, kad poto nereikėtų.

- Tikrai, ir grįšiu, ką aš veiksiu namuose.

Namjoon nieko nebe atsakė ir aš nuėjau namo.

Stovėjau prie veidrodžio ir kartojau gal tūkstančių kartų tuos pačius žodžius.

Viskas bus gerai, nieko blogo nenutiks ir šį diena praeis ramiai.

Grįžus atgal į parką, dar jo nebuvo, bent vieną palaimą, kad jo dar nėra. Turbūt dabar didžiausias košmaras jį pamatyti, kai jis viską žino. Žino apie mano jausmus man.

Bet vakarykščio žinutės iš jo mane biski nustebino.

Man ir nėra drąsos tai pasakyti, tai aš puikiai suprantu tave.

Ar tai turėtų reikšti, kad aš jam taip pat patinku?
Aš per daug pametusi galva dėl jo, kad galėčiau galvoti, kad jis turi omeny visai kita kalba, bet aišku, kodėl nepabandžius su juo kažką rišti? Nes tikriausiai aš jam patinku.

Apsižvalgiau ir pamačiau, kad jis pareina. Mano širdis pradėjo taip stipriai plakti, lyg būčiau kažką blogo padarius ir už tai gausiu bausmė.

- Sveiki

Jimin pasisveikino su visais ir priėjo prie manęs.

-Sveika.

Jis žiūrėjo į mane su savo mielom akimis. Tai mane verčia lyditis, bet atrodo, kad jo akys kažką sako kita.

-Sveikas.

Stengiausi pasisveikinti taip, lyg nieko nebuvo ir niekas nieko nežino.

Visi susėdom kaip visada, kas į telefoną įlinde, kas kalbasi, o kas mėgina išprašyti eiti pažaisti krepšinį.

Staiga gaunu žinutės nuo...