Get Lost.

¦ 73 ¦

Išlipau iš automobilio ir giliai įkvepiau. Jaudinausi labiau nei kada nors gyvenime.
Man už džinsų buvo įkištas ginklas.
Oskaras išlipo ir uzrakinęs automobilį apėjo ir prisiartines paėmė mane už rankos.

-Viskas gerai?

-Taip, tik šiek tiek jaudinuosi - atsakiau tyliai.

Namas, kuriame gyvenau pastaruosius metus buvo nepasikeitęs. Visiškai.
Viskas tas pats. Laiptai vedantys prie durų. Aplink namą spalvotos gėlės. Pro langą matėsi tos pačios užuolaidos.

-Eime - Oskaras mane paragino ir pradėjo eiti.

Kad ir kaip jaudinausi turėjau ta padaryti.
Turėjau dar kartą pamatyti mama prieš isvykdama. Turiu paaiškinti kas man nutiko. Tiesos nesakysiu. Visa kelią kol čia važiavom galvojau nekalta melą. Ji pyks, bet neilgai. Aš ja pažįstu. Visgi tai mano mama.
Stovėjom prie durų, Oskaras metė į mane žvilgsnį ir tada paspaudė durų skambutį.
Per visą namą nuaidėjo pažįstama melodija. Po kelių minučių nuaidėjo žingsniai.
Oskaras paėmė mane už rankos ir spustelejo ramindamas. Durys prasivėrė, giliai įkvepiau.

-Labas mama.

Ji stovėjo susirisusi plaukus į arklio uodega. Su naminiais treningais. Jos žvilgsnis buvo įbestas į mane.

-Kamila?? - ji išsižiojo - Kamila? - dabar jau garsiau pakartojo - o dieve...

Ji puolė man į glėbį ir pravirko. Stipriai spaudė mane savo glėbyje ir nepaleido.

-Dėl dievo meilės... Tu atsiradai... Dievas mane išgirdo...

Ji verkė ir kalbėjo nesustodama o jos rankos lietė tai mano veidą tai mano plaukus.

-Mama - šiek tiek ją atitraukiau nuo savęs kad netyčia neužčiuoptų ginklo - nusiramink, aš čia... O čia - ranka parodžiau į šalia stovintį Oskarą - mano vaikinas.

Jis žengė žingsnį prie mano mamos kuri įtariai žiūrėjo į jį. Jis ištiesė ranką

-Ponia - jis ramiai prabilo - malonu susipažinti.

Iš pradžių mano mama tylėjo ir neištiesė rankos.
Žinojau kodėl.
Oskaras atrodo be galo grėsmingai...
Ji metė į mane žvilgsnį, lėtai linktelėjau galva.
Ji ištiesė ranką ir paspaudė.

-Man... Irgi malonu - jos balse skambėjo baimė - užeikit...

Ji atsitraukė praleisdama mus į vidų. Nieko nelaukdami iejom.

                       .....

-Aš... - mama sėdėjo ir žiūrėjo į mus - esu nustebusi.

Išgirdusi mano istorija ji šiek tiek atsipalaidavo bet vis dar buvo sutrikusi. Žiūrėjo čia į mane, čia į Oskarą.

-Aš džiaugiuosi - ji kalbėjo - bet vis dar esu sutrikusi... Tai, taip viskas greitai..

-Žinau mama - linktelėjau galva - bet mes vienas kitą mylime, visa ši laiką praleidau su juo. Ne ūkyje pas Patriko sese...

-Ką?? - ji pašoko nuo sofos ant kurios sėdėjo

-Jis tau pamelavo. Jis norėjo manimi atsikratyti, ir jam pavyko. Patrikas nėra geras žmogus mama.

Jos veidas buvo perkreiptas pykčio. Mačiau kaip ji norėjo savo rankomis užmušti Patrika.

-Beja, kur jis? - paklausiau pas ją.

-Jis... Turėtų tuoj grįšti - ji pažiūrėjo į laikrodį.

-Būk gera, leisk man vienai su juo pasikalbėti - atsistojau nuo sofos ir priėjau prie jos - Aš noriu pati sutvarkyti šį reikalą.

-Vistiek jis bus išmestas iš namų - ji griežtai pasakė.