heather x michelle

michelle.

mergina kvepianti mėtinėm cigaretėm, dėvinti juodus rūbus, nulakuotais nagais pigiu juodu laku, gyvenanti su patėviu, mieganti su kas antru kiekvienu sutiktu, gyvenanti ant energetinių, buvo tikras velnio įsikūnijimas.
ji mėgo kavą, knygas, narkotikus, alkoholį. tačiau visada gerbė žmones. su ja yra įdomu pabendrauti, pažinti ją. žmonės skleidžia apie ją žiaurius gandus, tikriausiai todėl ji turi vieną, bet ištikimą draugę juliją.
''oh michelle, ką tu darai''- sakydavo ji.

prisiminimas iš 2017 spalio 15

sedėjau gerdama savo saldžią mėtinę arbatą, baiginėjau knygos skyrių kai nespėjus mirktelėti į kambarį įvirto girtas patėvis su baltika 9 rankose. mačiau ji šiandien su vietiniais girtuokliais geriant, bet nemaniau, kad jis grįš namo, nes įprastai girtas jis lieka pas savo motiną.

-žinai, tavo motina buvo nieko verta,- prabilo jis po kiek laiko tyliai sedėjęs. nuo jo labai dvokė prakaitu persimaičiusiu su alkoholiu ir cigaretėm.

-tai tu esi nieko vertas,- ištariau aš tyliai sau galvodama, kad jis neišgirdo.

-ką tu pasakei?!,- paklausė jis ir užsimojęs trenkė man per veidą. -tu esi tokia pati šiukšlė kaip ir tavo niekinga motina, toks pats bjaurus charakteris ir šlykštus žvilgsnis!- išrėkė jis man trenkęs ir išėjo garsiai uždaręs duris.

dabartis
štai ir pirmadienis. diena kurios labiausiai nelaukiau. turiu kraustytis į kitą miestą. nors gyvenau mažame anglijos miestelyje, čia buvo jauku. aplinkui namus stovėjo dideli geltoni šviestuvai, buvo nemažai kavinukių su skania kava ir braškiniais keksiukais.

turėjau kaimynę bobutę džiudę. retkarčiais užsukdavau pas ją išgerti arbatos su jos keptais sausainiais, nes ji išskyrus mane daugiau nieko neturėjo. bobutė džiudė gyveno viena, jos istorija panaši į mano.
ji pabėgo iš namų būdama penkiolikos, gyveno su pamote. vėliau sutiko italą vaikinuką itaną kuris pagal jos žodžius buvo tikras princas ant balto žirgo. jis rūpinosi ja, dovanojo gėles.

''-carissima!'' -sakydavo jis. išvertus iš italų tai reiškia brangioji.
džiudė su itanu būdami dvidešimt vienerių, susilaukė dviejų vaikų— martino ir helenos. senatvėje, itaną ištikęs insultas pražudė jį, o vaikai bobutę paliko. būdama keturiolikos, aš pabėgau iš namų ir įsikūriau pas savo močiutę.
su bobute džiude mes susipažinome per mano močiutę. jai mirus, džiudė mane labai palaikė ir padėjo gyventi. labai nenoriu jos palikti. ji man buvo tarsi antra mama..

pabėgau iš namų patėvio kalte. jis buvo mėgėjas išgerti. neįsivaizduoju kuom jis patraukė mano mamą. jai mirus, jis pradėjo gerti iki komos. ne kartą buvo rastas krūmuose, ant suoliuko ar dar kur nors. didžiąją dalį aš būdavau namuose viena. mano tikrasis tėvas mirė kai buvau penkerių. jam buvo diagnozuotas vėžys. jis visada mane suprato ir mylėjo, pasitikėjau juo labiau nei mama.

su mama santykiai irgi buvo geri, bet mes niekada nesikalbėdavom vakarais taip kaip su tėvu. mirus jam, mama susirado klube mano patėvį- anatolijų. man jis iškarto nepatiko ir kai pasakiau tai mamai mes labai susipykom. dėja, ji nematė koks anatolijus yra ištikrųjų. jis ją išdavinėjo su kitom, mušė ją ir mane, gerdavo, rūkė, tačiau ji jam vis tiek atleisdavo. vėliau ji mirė. jai buvo blogai su širdim visą gyvenimą, ir staiga ji mirė. patėvis kažkiek laiko vaidino, kad jam tai rūpi, tačiau vėliau aš supratau, kad tai tik vaidyba.

taigi vieną vakarą, primušęs mane girtas anatolijus drąstiškai privertė mane priimti spręndimą pabėgti.

pasiėmiau lagaminą, užrakinau duris ir užsukau pas džiudę, nes iki traukinio buvo likusios dvi valandos. paspaudus durų skambutį išgirdau kaip atšlepsi mano brangioji bobutė.

-sveika michelle. labai tikėjausi tave pamatyti prieš išvažiuojant, specialiai iškepiau tavo mėgstamiausių sausainių ir paruošiau mėtinės arbatos,- tarė ji gan liūdnai.

-sveika džiude,- bendravau su ja kaip su drauge, nes ji taip norėdavo,- negalėjau neužsukti, juk žinai kiek daug man reiški.

užėjus įsitempiau savo sunkų lagaminą. jausmas toks, lyg įsidėjau ten plytas, o ne daiktus. nespėjau nusiauti batų, kai jau išgirdau mėgstamiausios dainos žodžius. группа крови на рукаве, мой порядковый номер на рукаве..

bobutė džiudė, kaip ir aš, labai mėgo grupę kino ir mylėjo visa širdimi viktorą cojų. kartą rodė man video iš jų koncerto, jos akys buvo pilnos ašarų. apie jo mirtį ji sužinojo iš žinių. sakė, kad tris metus negalėjo atsigauti...

-vaikeli, ar viską susidėjai? pinigus pasiėmei? pasą? pavalgyt?,- pradėjo klausinėt ši.

-taip brangioji,- atsakiau jai, pilna burna kramtydama sausainius.

džiudei buvo šešiasdešimt šeši metai ir tiesą pasakius ji buvo tikrai energingas žmogus tokiems metams. ji daug vaikščiojo, kartais darydavo pratimus. taip pat, ji puikiai gamino ir mezgė. turiu ne vieną jos megztą šaliką. bandžiau ir aš ką nors nusimegzt, tačiau nei kartą nepavyko. ''tau reikia atsipalaiduoti, tai mezgimas, o ne koks banglenčių sportas'' kikendama sakydavo ši.

-na, man reikėtų jau važiuoti tiesą sakant,- su ašarom akyse, tariau aš, pribaigusi visas vaišes.

-gerai, vaikeli.

sudėjau lėkštes ir puodelius į kriauklę ir nuėjau link koridoriaus kol bobutė kažkodėl nuėjo į savo kambarį. man dedantis striukę ji grįžo.

-mieloji mano michelle, ačiū tau už tiek metų kartu. tu tapai antra dukra, geriausia drauge ir nuostabia pašnekove. noriu tau padovanoti šią grandinėlę. mano mama sakydavo, kad ši apsaugo nuo blogų dalykų ir žmonių. nešiok ją ir niekada nepamiršk manęs,- sukalbėjo džiudė ir apsiverkė.

mano skruostais ašaros tekėjo upeliais, nuplaudamos visą makiažą.

-ačiū tau už viską. myliu tave..,- tariau aš besidėdama grandinėlę.

-ir aš tave mieloji...

su šiais žodžiais aš uždariau duris ir su ašarom nusileidau laiptais į lauką. ėjau link autobuso stotelės prisimindama viską kas buvo tarp manęs ir šio miestelio. jis buvo nuostabus.
sulaukusi paskutinio raudono autobusiuko, įsėdau ir važiavau link traukinių stoties.

įsidėjus ausines, važiavau ir supratau , kad po pusvalandžio aš pradėsiu naują gyvenimą kitame mieste, kur nebus nei jaukių kavinukių, nei mano bobutės džiudės. begrojant cigarettes after sex- k aš verkiau. tiesiog verkiau. vienas senelis sedėjęs prie manęs paklausė kas man nutiko, tačiau aš atsakiau, kad viskas gerai. jis aiškiai nepatikėjo, bet gerbė mano privatumą. pamačiau, kad jau esame stotelėje bristolio traukinių stotis atsistojau ir nuėjau link išėjimo.

įėjusi į cinamonu kvepiančią patalpą, radau savo platformą ir nieko nelaukusi įlipau į traukinį. prie mano vietos sedėjo graži mergina auksiniais plaukais, mėlynom akim ir kvepianti saldainiais...

''wow''- pagalvojau.

man prisėdus ji nepratarė nė žodžio, tačiau mes sudarėm ilgą akių kontaktą. visą kelionę galvojau apie ją, net nepastebėjau kaip atvykome. išlipus iškarto pamačiau ženklą ''sveiki atvykę į oxford'ą!''

na ką, prasideda naujas gyvenimo etapas...