pov: michelle.
eh. oxford'as...
įdomus miestas.
daug žmonių, kavinukių, bibliotekų, parkų. čia nėra taip siaubinga, kaip aš maniau. nuo mano atsikraustymo praėjo lygiai savaitė, o dar po savaitės į mokyklą. gyvenu aš bendrabutyje, kaimynai labai mieli seneliukai. jie visada sveikinasi ir nebamba. šiame gyvenime man labiau sekasi susibendrauti su senesnio amžiaus žmonės kiek pastebėjau.
iš mano metų žmonių bendrabutyje gyveno vaikinas vardu aleksas. jis yra kolkas mano vienintelis draugas. vaikinas gyvena su dėde, yra lengvo būdo ir labai padeda man įsikurti. mes susipažinome ir susibendravom iškarto spėjus man įžengti į laiptinę.
taigi, kolkas viskas nėra taip blogai, kaip gali būti. dienomis aš dažniausiai vaikštau su aleksu lietingom oxford'o gatvelėm, o vakarais sėdžiu vakarėliuose arba susiskambinu su džiude. ši labai ilgisi manęs, bet aš jos tuo labiau. užvakar ji man pasakojo apie savo moliūgus kurie auga jos balkone.
nežinau, kaip jie ten auga ir kodėl, bet eh, tiek to.
šiandieną susitarėm su aleksu nueiti iki parduotuvės nusipirkti alko ir cigarečių, bei užsukti į jo pusbrolio vakarėlį. tipiškas vakaras, nieko naujo.
sedėjau savo jaukioje virtuvėlėje gėriau savo kavą, pasidažius, susiruošus ir laukiau alekso. staiga išgirdau atsidarančias duris.
-ayo, michelle, sveika,- išgirdau balsą rėkianti mano vardą iš koridoriaus.
-hey bro,- atsakiau.
-susiruošei?
-yeah, ateinu.
atėjau ir nustebau. Aleksas stovėjo su didele puokšte rožių.
-wha...kokia proga?,- pasimečiau aš
-tiesiog. imk ir džiaukis,- juokėsi vaikinas.
-nu ačiū..,- vis dar pasimetus atsakiau.
nužygiavau į virtuvę pastatyti gėlių ir apsirengus palikome mano namus.
ėjome iš parduotuvės bešnekėdami apie mokyklą ir staiga pamačiau pažįstamą veidą.
šviesūs plaukai, mėlynos akys ir tas saldainių kvapas...tada supratau. tai tapati mergina iš traukinio. ji pasižiūrėjo į mane ir supratau, kad atpažinome viena kitą. ji ėjo už parankės su žalių akių savininke. įdomu kas ji tokia..
-hey michelle? ar viskas gerai? apie ką užsisvajojai?,- kikendamas paklausė Aleksas.
-viskas gerai. ne nieko, tiesiog...,-vis dar neatsipeikėjusi atsakiau aš.
-aha, taip ir patikėjau. tu ją pažįsti?,- užklausė.
-nevisai. mes važiavom kartu tą dieną
traukinyje. o tu ją pažįsti? - ramiai atsakiau.
-oh. taip, ji mokosi mano klasėj. ji vardu heather. jos tėvai žuvo praeitais metais autokatostrofoje, vaikinas išdavė su geriausiu draugu, o giminės nesiėmė atsakingumo jos prižiūrėti, turi tik močiutę. ši gyvena tame pačiame mieste kaip ir tu seniau. o ta žaliaakė kuri ėjo su ja, čia jos pusseserė- julia.
-geez...nepasisekė mergaitei,- atsakiau aš nustebus.
-nejuokinga, mi,- gana griežtokai tarė jis.
nežinau kodėl, tačiau aleksas dažnai vadino mane mi.
-aš ir nesijuokiu,- kiek supykus tariau aš.
jeigu aš iš visko darau juokelius, tai dar nereiškia, kad neturiu jausmų.
kiek patylėjęs ir pralinksmėjęs vėl prabilo:
-tiek to. eime į vakarėlį.
priėję didelį pastatą apipieštą graffiti, jau buvo girdėti tranki muzika. atsidarė mažas langelis ir kažkas tarė:
