Karo Liusė Vex - Bet Ne Aš (Sustabdyta)

1

Pravardės

Sąmonę atgavau, bet atsimerkti negalėjau. „Guliu ant automobilio galinių sėdynių". Kažkuo uždengtos akys. Taip pat surištos ir rankos bei kojos, kurios užkeltos ant sėdynių. Jutau, kad mes važiuojame. Pasuka kairėn, tada dešinėn ir vėl kairėn, tada žiedu tiesiai. 

"Šeimininke ..."   kažkas kreipiasi į mane, tačiau greitai atpažįstu balso savininkę.

Aš nuo mažens turiu, tokią kaip ir "galią". Matau vaiduoklius. Gal geriau sakyti dvasias? Na žodžiu. Tai čia viena iš tų būtybių. Ir šita manęs nepalieka ramybėje. Jos vardas Barilijana, bet aš ją vadinu tiesiog Lile. Paprasčiau. Mes su ja neblogai sutariame. Tik bėda tame, kad ji mane vadina šeimininke, kas man nepatinka ir prie to niekaip nepriprantu.

- "Kiek jų čia? "  Mintimis jos paklausiau. Joooo, sugebu ir tai.

"Du priekyje, trys, keturi, šeši, septyni".  ji pradėjo skaičiuoti. "Taip. Jų čia septyni".

- "Kaip jų čia gali būti septyni, jei vien aš čia užimu tris vietas!"  Aš pastaruoju metu nesugebu savęs suvaldyti. Aš su Lile dažnai taip bendrauju.

"Bet tai tiesa!" taip pat atrėkė man Lilė ir aš kaip mat nutilau. Jau žinau, kad jų, dvasių, geriau nepykdyti. Vieną kartą labai prisidirbau dėl to. Tačiau savo charakterio negaliu pakeisti. Ką daryti jei išgirdau neįtikėtiną dalyką!

- "Gerai jau gerai." pasakiau nuramindama Lilę. -"Sakei, septyni? Pasakyk kur kuris sėdi."

"Kaip sakiau, du iš jų- priekyje. Likę penki susispaudę sėdi už tavęs." Na ir sugebėjimai pas juos, bet dabar man kiek aiškiau. Staiga mes sustojome.

- Atrišk jai rankas ir kojas. Atidenkite akis. Vienas iš jūsų sėskite į priekį prie merginos ir tegul jos galvą pasideda sau ant keliu. Prieky mentai. Tad greitai,- griežtai pasakė vienas iš pagrobėjų.

- O kas jei ji pabus?- prabilo dar vienas.

-Tai tada tikėkimės, kad ši mašina gali greitai lėkti,- tarė sarkastiškai, bet man jo planas patinka. Vos susilaikiau neprunkštelėjus.

Pajutau, kaip man atrišo rankas ir kojas, atidengė akis. Galvą, kaip ir buvo įsakyta, padėjo ant vieno iš pagrobėjų kelių. Šis žmogus turi patogius kelius. Nenustebčiau jei aš iš ties čia užmigčiau. Mes pradėjome važiuoti, bet ir vėl sustojome. Greičiausiai dabar privažiavome policininkus.

-Prašau parodyti pažymėjimą ir automobilio dokumentus,- prabilo pareigūnas. Kažkas sučiurgždėjo, bet tada kurį laiką buvo tylu. -Mhm. Viskas gerai. Bet kas tai mergaitei? Ji man kažkur matyta,- paklausė. Ar būtina jam dabar klausti?

-Tai mūsų mažoji sesutė. Ji buvo labai pavargusi, tai užmigo,- prabilo grobikas šalia manęs.

-Gar galite pabudinti mergaitę?- pareikalavo jų pareigūnas.

-Klausykit, pareigūne, ji miega ir mes tikrai nesiruošiame jos žadinti tik dėl jūsų norų!- kiek per garsiai tarė vienas iš mano 'brolių'. Pasinaudojau proga. Pasisukau ant šono, nes darėsi nepatogu.

- Dar penkias minutes, broli,- sumurmėjau sau panosėje, bet kad išgirstų pareigūnas. Paskutinysis žodis nuskambėjo kiek keistai. Iš ties, aš šitą žodį pirmą kartą tariu garsiai. Prisiekiu sau, daugiau šio žodžio iš mano lūpų nieks neišgirs.

-Tik prižadink ją ir tau galas,- tarė dar vienas iš priekio. Nežinau, kam tai buvo adresuota, bet nuskambėjo kiek baugiai.

Galiausiai pareigūnas mus paleido ir mes pasileidome toliau į kelią. Bet tik nuvažiavome toliau mes ir vėl sustojome.

"Šeimininke, jie visi žiūri į tave." pasakė Lilė.

-"Ir pati tai suprantu."- Bet norėčiau, kad jie į mane nespoksotų. 

- Kas?- pagaliau neatlaikiusi įtampos paklausiau jų. Atsimerkiau, bet neatsisėdau. Per daug patogu, kad pasijudinčiau. Susipažinau su aplinka ir nužvelgiau grobikus. O jie gražūs. Pasirodo čia ne paprasta mašina, o vos ne limuzinas! Tai bl*t! Iš kur jie tokį parovė?! Nesuprantu, ko jie vis dar tyli? Nejaugi jie nori, kad aš prima pradėčiau ką nors sakyti?

-Taigi. Nuo kada tu atgavus sąmonę?- mhm. Logiškas klausimas.

-Truputis anksčiau nei tu padėjai mano galvą sau ant kelių,- atsakiau.

-Kodėl neprašei policininko pagalbos?- toliau sekė vairuotojo klausimas.

-O kokio velnio? Man pasisekė, kad gavau progą pabėgti iš tos skylės,- truktelėjau pečiais. -Su jumis man įdomiau.

"O su manimi tau neįdomu?" paklausė nusiminusi Lilė.

-Tai žinoma, įdomu,- pasakiau garsiai. Lilė aiškiai pralinksmėjo, o vaikinai į mane žvelgė kiek sutrikę. -O ko jūs atrodot tokie pasimetę? Nejaugi nežinot?- nustebusi dabar paklausiau aš jų.

- Ko nežinom?- dabar jau stryktelėjau nuo nuostabos.

-Tai kodėl mane pagrobėt?

-Tai buvo įsakymas,- man tikrai darosi įdomu.

- Kieno?

-Sužinosi vėliau, -pagrobikas uužvedėautomobilį ir mes vėl pajudėjome.

- Ar dar toli?

-Kai nuvyksim pamatysi.

-Kodėl tu toks nuobodus?

- Tai ne tavo nosiai,- hmtp. Sunėriau rankas iš nepasitenkinimo.

-Gerai. Tada kodėl važiuojame limuzinu?- paklausiau, bet dabar jau kito vaikino.

-Nes sakė, kad turim rinktis arba limuziną, arba dviračius,- krenkštelėjau. Septyni vyrukai ant dviračių su miegančia mergina. Neblogas vaizdelis.

-O kokie jūsų vardai?

- O kam tau?

-Na galiu ir pati vardus sugalvoti.- numykiau. -"Lile, žinau, kad turi lakią vaizduotę . Padėk man".- Paprašiau mergaitės. -Ir nuo dabar tu būsi...-

"Pikčius."

- Pikčius,- parodžiau į vairuotoją. Manau jam ši pravardė tinka. Jo raudoni plaukai ir rūsti veido mimika ją atitinka.

"Nuobodulis."

- Nuobodulis,- vienintelis, kuris dabar miega. Man tikrai įdomu kaip tas brunetas sugebėjo užmigti.

"Minkščius."

- Minkščius,- pažvelgiau į vaikiną, kurio buvo tokie patogus keliai. Rudaakis blondinas, pažvelgė į mane. O aš linktelėjau, kad taip, nuo dabar taip jį ir vadinsiu.

"Gedutis."

-"Kodėl būtent Gedutis?" -paklausiau Lilės, bet ji tik truktelėjo pečiais. Na gerai, kai pažvelgiau į tą vaikiną jis tirai priminė man Gedą. Tos pačios melsvos akys ir garbanoti juodi plaukai. Čia tikrai ne tas pat Gedas?

- Gedutis.

„Laikius"- Laikius? Oi. Čia tas gale, kuris vis tikrina laiko.

- Laikius,- man tai tinka. Žaliaakis, tik klausimai į mane pažvelgė, o jo šviesiai rudi plaukai užkrito jam ant akių. Priversdamas, jį atitraukti akis nuo manęs ir juos pasitaisyti.

„Tyliukas"

- Tyliukas,- Blondinas ilgais plaukais surištais į uodegytę visą laiką tylėjo, tai ir jam pravardė turėtų tikti.

" Mmmmm . Vaiduoklius ".

-"At tu rimtai? Vaiduoklius? Negalėjai, ko nors originalesnio sugalvoti?"- perklausiau.

"Arba Vaiduoklius, arba Gražuoliukas. Rinktis tau."  ne nu. Bet rimtai.

- Vaiduoklius,- pasakiau paskutiniąjam vaikinui, kurio plaukai buvo sidabriniai. Gal ir visai nieko. Tačiau mačiau, kad jam tai tikrai nepatiko. Jis ruošėsi kažką sakyti, bet mes sustojome. Pažvelgiau pro langą. Ten pamačiau pažįstamą kiemą ir milžinišką namą. Ką aš čia darau?

"Panele Karolina Liusinda Vex ..."