Seesaw (Lithuanian)

60

Praėjus dviem mėnesiams nepasiekiau jokio progreso ,kadangi Nico tiesiog išjungė bet kokį susisiekimą su ja. Viskas ką turėjau tai buvo mano vienatvė kurią turėjau. Pirmąjį mėnesį tiesiog praverkiau naktimis gailėdamasi savo sprendimo išsiskirti su Jason. Negalėjau patikėt jog jis paleido mane taip lengvai ,tačiau nesugebėjau kaltint jo kadangi aš to nusipelniau.

Antrojo mėnesio pradžioje pradėjau jaustis dar vienišiau ,kadangi neturėjau net Nico kuri būtų šalia manęs ir padėtų man. Jaučiausi lyg sudužusi vaza ,kuri tiesiog egzistavo rinkdama dulkes. Pasidariau silpnesnė nei anksčiau ir neapykanta sau privedė iki tamsiausių sprendimų ,kol galiausiai gydytojai perkėlė į palatą kuri neturėjo nieko tik sienas. Prabuvau taip kelias savaites kol jie įsitikino jog esu pakankamai adekvati jog šalia savęs turėčiau aštrius daiktus.

-Ar ji vis dar nepasirodė? -Gydytoja pasitaisė akinius pažvelgdama į mane.

-Ji pyksta ant manęs jog uždariau mus į psichiatrinę.-Paaiškinau gydytojai ir ji tik linktelėjo. Žinojau jog Nico stebėjo mane ir tikriausiai nusivylė manimi labiau nei aš buvau nusivylus ja. Pasidaviau silpnybėm ,kurios palaužė mane priversdamos padaryt dalykų kurie galėjo baigtis blogiausiu.

-Tai normalu ,tačiau ji galiausiai tau atleis juk ji čia tam jog tu būtum laiminga.

-Ji jaučiasi pažeminta ir tuo pačiu pyksta manydama jog bandau ja atsikratyt.

-Prieisim prie to pamažu juk dar liko šeši mėnesiai.-Linktelėjau ir gydytoja susirinko savo daiktus išeidama iš palatos taip palikdama mane vieną. Turėjau susiruošti internetinėms pamokoms kurias lankau tam jog užbaigčiau mokyklą. Šie pastarieji mėnesiai buvo ypač sunkūs ,kadangi buvau nepratus būt toli nuo šeimos ,o apsilankymai buvo draudžiami.

Išėjus iš palatos pamačiau kitą pacientę ,kuri čia jau metus laiko ir neturi jokio progreso ,kas neduoda jokių vilčių.

-Hey.-Šyptelėjo ir supratau jog šiandien ji puikios nuotaikos. Jai buvo tik šešiolika ir joje gyveno keturi asmenys ,todėl tėvai ją laikė uždaryta kadangi vienas iš asmenų laikė save serijinių žudiku. Jei maniau jog man blogai tai kuo toliau tuo labiau manau jog mano liga dar gražios formos.

-Nicole.-Seselė nusišypsojo atkišdama mano vaistus ir išgėrus patraukiau link kabineto kuriame turėjau klases. Nežinau ,kaip per du mėnesius sugebėjau priprast prie tokio gyveno ,tačiau tai bent jau užėmė mano mintis nuo to jog negalėjau nustot galvojus apie Jason. Neturėjau jokio prisiminimu už kurio galėčiau laikytis ,todėl jaučiau kaip tolstu nuo jo ir bijau jog galiausiai Nico ištrins jį iš mano atminties visai kaip su atsiminimu kurio man reikia jog pagyčiau.

Nenorėjau galvoti apie jį ir tikinau save jog paleidau jį ,tačiau jis vis vien buvo užslėptas mano mintyse. Jis buvo lyg ta apdulkėjus knyga knyginę kurios niekas nepriliečia ,tačiau ji vis vien yra.

Kiekvieną kartą prisiminus Jason veidą pasijausdavau mylima ,tačiau tuo pačiu ir įskaudinta kadangi supratau kaip jam netikau. Jason buvo kažkas ,ko buvau neverta ir kaltinu save jog maniau galinti būti šalia jo. Nežinau kas sukosi mano galvoje ,kai maniau jog galėjau mylėti jį kadangi buvau jo neverta ,tačiau tikriausiai teisybė jog širdžiai neįsakysi.

-Nicole, turiu tau siuntinį.

-Nuo tėvų? -Mama nenustoja siųsti man laiškus ,tačiau dabar pamačiau permatomą dėžutę kurioje buvo vyšnių pyragas.

-Nuo vaikino ,jis prisistatė tavo pusbroliu.-Ji nusišypsojo ir iškart prisiminiau Alex ,kuris buvo toks pats saldumynų mėgėjas. Perspėjau mamą jog būtų atsargi su informaciją ,kurią žino apie mano ligą bet akivaizdu jog mano giminė žinojo apie tai greičiau nei tikėjausi.