Zayn Malik is my bully

*5 Skyrius*

Kai pramerkiau akis buvo tamsu. O dieve! Mano galva plyšte plyšta. Kodėl aš...? Vos ne vos atsistoja ir pradėjau eiti link namų. Aš vos paeinu. O jergutėliau... Tikriausiai rytoj neatsikelsiu iš lovos... Kai parėjau namo nustebau, nes mama dar nebuvo grįžusi. Puiku bent jau nereikės aiškintis kodėl taip vėlai grįžau. Iškart įėjusi į kambarį šokau į lovą ir  užmigau.

* Rytas

Atsikėliau gana anksti ir kaip spėjau negalėjau pajudėti. Bent jau savaitgalis ir nereikės eiti į mokyklą tai gal psinaudosiu proga ir dar pamiegosiu. Deja kad ir kaip bejėgiškai bandyčiau man tiesiog neišeina. Na ką gi... Teks keltis iš lovos... Iš po lėto atsistojau ir nuėjau į vonios kambarį nusiprausti ir apsirengti. Pažiūrėjau į savo suglebusi kūną kuris buvo visas raudonas ir mėlynas. Už ką man taip... Apsivilkau drabužius ir nuėjau į valgomajį. Pasidariau sausus pusryčius ir suvalgius į išsiploviau lėkštę. Tada išgirdau durų skambutį. Nuėjau pažiūrėti kas ten ir vos iš kotoneišvirtau. Ten stovėjo moteris ir... Zayn. Ką po galais jis čia daro? Tada durų skambutis ir vėl auakambėjo. Gal apsimesiu, kad nieko nėra. Taip... Greit užlipau į savo kambarį ir uždariusi jas susiriečiau į kamuoliuką. Tik neateikit... Tik neateikit... Eikit lauk... Eikit lauk... Tada viskas nurimo. Jie daugiau nebeskambino. Ačiū dievui... Kadangi buvo nuobodu nusprendžiau panaršyti internete. Vos nenualpau kai pamačiau nuotrauką kur aš pusnuogė guliu ant asfalto. O ne. Ne ne ne... To negali būti. Prašau, kad tai būtų tik nesusipratimas. O ne... Prie nuotraukos buvo tokių bjaurių komentarų, kad jūs net neįsibaizruojat. Aš norėjau mirti. Tiesiog čia ir dabar. Pasiėmiau telefoną ir išėjau "pasivaikščioti" į parką. Kur tik atsisukdavau į mane žmonės žiūrėjo su panieka ir pasišlykštėjimu. Aš kone pabėgau iš ten. Ėjau tiltu. Trumpu bet kažkuo traukiančiu. Vidurį jo sustojau ir pažiūrėjau į apačią. Oho. Čia gan aukštai, o apačioje teka upelis... Kelios mašinos vis pravažiuodavo ignoruojami mane. Aš nusprendžiau. Skaičiuodama kiekvieną savo žinksnį ėjau į gatvę. Tai gal tada mane nutrenkit... Bus puiku... Visiems be manęs geriau... Aš tik problema, kuri turi būti pašalinta. Taip... Tada viena mašina vos vos sustojo bumtelėjusi mane. Pyp! Pyp! Na gi! Tu tūrėjai mane nutrenkti, o nesustoti! Kvailys. Tada pamačiau labai dideliu greičiu atlekiančią mašiną. Štai mano šansas. Ir 1... Ir 2... Ir...Iššokau į kelią. Mašina visu greičiu lėkė į mane net nemėgindama sustoti. Greitai viskas pasibaigs. Nebereikės daugiau kentėti... Bet kai mašina buvo šalia ir jau mano akys ėmė drėkti mano liemenį apsupo poros stiprių rankų ir patraukė nuo kelio.

- Kas per šūdas!? Ką tu sau galvojai!?,- suriko juodaplaukis kurio veido nemačiau.

Tada jis atsisuko ir parodė savo veidą. Tai buvo Zayn. Ne. Negali būti. Jis greičiau pats mane pastumtų po mašinos ratais nei išgelbėtų.

- Zayn...?,- išlemenau.

Jis tylėjo ir piktai žiūrėjo į mane.

- Ką u ten darei!? Gal norėjai, kad tave partrenktų!?

Būtent to ir norėjau. Kvaili! Pagalvojau.

- Tai šnekėk netylėk!

- Aš... Aš tik... Jau gali eiti.

- Ką? Gerai... Beprotė,- jis atsistojo ir pradėjo eiti kažkur.

Durnius. Planas B tiesiog nušoksiu nuo tilto. Taip bus žymiai geriau. Pažvelgiau žemyn ir vos neapsisiojau. Aš visada bijojau aukščio. Bet dabar šią baimę teks įveikti. Perlipau tūrėklus ir tvirtai laikydamasi žiūrėjau žemyn. Nežiūrėk žemyn. Tik nežiūrėk žemyn... Gerai... Sudie manęs nekenčiantis pasauli. Sudie... 1... 2... Wow! Mane vėl kažkas pačiupo ir ištraukė iš ten.

- Kas po velnių tau negerai!? Tu gal mirti nori!? Ar kas!?,- piktai klausynėjo.

- Taip! Noriu!,- iš akių tryško ašaros.

- Ką...? Kodėl...?,- sutriko.

- Pažiūrėkim... Dėl to kad neturiu draugų! Dėl to kad pareinu namo sužalota! Dėl to kad praradau viltį kada nors palikti ši prakeiktą miestą be nuoskaudų! Dėl to kad esu našta! Dėl to kad visi žiūri į mane kaip į pajuokos objektą! Dėl to kad neturiu gyvenimo! Ir viskas dėl tavęs! Tu mane išprovokavai tai padaryti! Tad sveikinu! Tau pavyko! Pagaliau aš palūžau ir noriu mirti!,- tyla,- O dabar jei netrukdyasi noriu padaryti tai ko visi taip laukė...,- sušnibždėjau ir nuėjusi prie turėklų, ruošiausi lipti per juos kai buvau ir vėl sustabdyt.

- Paleisk!,- užrėkiau ant Zayn.

- Ne,- jis laikė mane, kad negalėčiau pajudėti.

- Paleisk!,- pradėjau muistytis.

- Sorry, bet ne,- po jo žodžių pajutau dilktelėjimą ir panirau į tamsą.