Jeigu galėčiau sustabdyti lietų

Prologas

Niekada negalėsiu pamiršti Tavo veido... Ir niekada negalėsiu pamiršti laimės, kai buvau su Tavimi. Net kai viskas aplink mus griuvo, Tavo šypsena spindėjo taip ryškiai, kad pasaulis atrodė nepaliestas. Tai buvo vilties žiburėlis šiame žiauriame ir sugniuždytame pasaulyje, kuriame buvome pasmerkti gyventi. Niekada iš tikrųjų nežinojau, kiek daug ta šypsena reiškė, kiek iš jos sėmiausi jėgų judėti į priekį...

Iki pat tos dienos, kai mirei.

Ir aš daugiau niekada nebepamačiau tos šypsenos. Nes palaidojau ją kartu su Tavo kūnu ir visa savo širdimi tame vienišame kape prie uolos.

Kai praradai savo mylimąjį, Tu tiesiog nustojai egzistuoti. Kai Tavo skausmas virto neviltimi, kuri dar labiau peraugo į ilgus metus trukusią kančią, tada Tu pamiršai, ką reiškia būti gyvai. Kiekvieną dieną atsibusdavai trokšdama mirties, bet tada taip mažai supratau, kokia išties ši situacija rimta. Vis galvojau, kad kol sugebėsi šypsotis, kol niekada to nepamirši, tol aš taip pat galėsiu.

Kad galėsiu gyventi laukdamas ateities, kurioje atsibusime tam, kad gyventume, o ne tam, kad mirtume.

Nepaisant Tavo lėtai mirštančių akių, visa širdimi norėjau tikėti, kad galime tai išgyventi kartu.

Buvau toks neatleistinai naivus.

Jei būčiau žinojęs, kad tokia šypsena, kaip Tavo, taip ilgai išlikusi šioje siaubingoje vietoje, yra toks trūkstamas stebuklas, būčiau labiau stengęsis ją išsaugoti, išlaikyti ją gyvą. Nuo tada kiekvieną dieną kankinau save tuo gailesčiu, tarsi laikas manęs gailėtųsi ir vis pasisuktų atgal. Bet kol kas atrodė, kad gailestis bus vienintelis nuolatinis mano palydovas.

Tu gyvenai ir išlikai. Tu pergyvenai savo mylimąjį dar daugybę metų. Arba bent jau taip visi manė. Bet aš žinojau geriau. Galbūt ir išgyvenai, bet nebuvau tikras, ar vis dar esi ta pati.

Vis dėlto, vis dar prisimenu paskutinę dieną, kai tikrai buvai ta senoji Tu. Tai buvo iš pažiūros niekuo neišsiskirianti Spalio mėnesio popietė. Nežinojau, kodėl mano rankos nenustojo drebėti. Net neprisimenu, kaip bėgau paskui Tave. Buvo akimirkų, kai visa širdimi tikėjau, kad jei Tavo skausmas nesitęstų taip ilgai ir Tu nesijaustum tokia pavargusi, Tavo laimė nebūtų tokia neįgyvendinama svajonė...

Bet likimas taip nulėmė, kad skausmas galiausiai pralenkė visus, ir Tu, mano mylimiausioji... atsisveikinai su manimi paskutinė.

Tą dieną bėgau kaip vėjas, norėdamas, kad vietoj kojų turėčiau sparnus. Kai pasiekiau uolą, mano pojūčius akimirksniu užplūdo kraujo kvapas. Bet visa tai nurimo, kai pamačiau Tave... Tu buvai atsiklaupusi ant kelių ir rankoje tvirtai laikei ginklą. Aš sunkiai kvėpavau ir stipriai mikčiojau, taip stengdamasis ką nors pasakyti.

Bet tada Tu nutildei mane savo šypsena, kurią, nepaisant visko, stengiausi sugrąžinti. Atrodė, kad esi patenkinta, nes Tavo akys pamažu merkėsi. Po to, kad ir kiek kartų šaukiau Tavo vardą, Tavo akys taip ir liko užmerktos. Tu dar tvirčiau prisiglaudei prie mano rankos ir to, kas liko iš Tavo kūno. Tu taip smarkiai drebėjai, o Tavo veidą perkreipė žodžiais nenusakoma kančia...

Tavo ašaros kaip nesibaigiantis lietus...

Pirmą kartą pasigedau Tavo šypsenos. Tai buvo vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti, kai pajutau, kad visas pasaulis aplink mane griūva. Tai nebuvo pirmas kartas, kai buvau mirties ir sielvarto liudininkas. Tačiau toks palūžusios Tavęs vaizdas man paliko neišdildomą įspūdį, ir tada kažkas manyje pasikeitė visiems laikams. Nuo tos akimirkos žinojau, ko iš tiesų noriu visa širdimi...

Tą dieną Tu nutapei man nesibaigiančio liūdesio paveikslą...

Daugiau niekada nenorėjau jo matyti.