Jeigu galėčiau sustabdyti lietų

Ketvirta dalis

Bandžiau Tave sustabdyti, bet Tu dingai iš akiračio taip greitai, kad prireikė keleto minučių, kol susivokiau Tave sekti. Buvau per daug priblokštas ir sugniuždytas, jog galėčiau iš karto reaguoti. Man nebuvo reikalo skubėti. Žinoma, Tu būsi ten. Tik akimirką nustebai mane pamačiusi (buvau pamiršęs, kad nežinojai apie visus ankstesnius kartus, kai Tave sekiau ir slapta stebėjau), kol meiliai pasilenkei prie to prakeikto antkapio, tarsi jis Tau būtų brangesnis už tikrą žmogų, už mane! Rėkiau iš visų plaučių ir trenkiau Tau į veidą, kai atsisakei mane pripažinti.

– Pažadėjai, kad daugiau taip nebedarysi! – lietus maskavo mano ašaras ant veido.

Tu man pasakei, kad niekada nesutikai su tuo pažadu. Tai sakydama net nesiteikei pažvelgti į mane, Tavo kakta vis dar buvo prispausta prie šaltos cemento plokštės, nepalenkiama. O žodžiai, kuriuos siuntei į dangų, kai pirmą kartą ėjau paskui Tave iki čia, skambėjo mano širdyje...

Kodėl...

Kodėl turėjai mane palikti?

Niekada neprašiau Tavęs mirti...

Aš toks vienišas...

Nebenoriu toliau gyventi...

Tik ne be Tavęs.

Aš taip Tavęs pasiilgau!

Turbūt tada ir palūžau. Nes tik miglotai suvokiau, kad pasakiau daugybę skaudžių dalykų.

Bandžiau Tave perkalbėti, primesti save, bet kai prispaudžiau savo lūpas prie Tavųjų, Tu stipriai mane atstūmei. Labiau nei pažeminimas mane įskaudino tuščias Tavo akių žvilgsnis. Mane visiškai užvaldė aklas įniršis. Neprisimenu, kiek smūgių sudaviau, žinojau tik tiek, kad negalėjau sustoti. Mintyse miglotai užfiksavau, kad mano kumščiai kiekvieną kartą siekė Tavo veidą tik todėl, kad tai leidai. Tada supratau, kodėl...

Tu saugojai jo antkapį...

Su savo kūnu.

Su savo gražiu veidu.

Savo veidu, kuris dabar buvo sumuštas ir kruvinas...

Per mane.

Pyktis, pažeminimas, neviltis... Daugiau nebegalėjau tverti! Pajutau, kaip mano kūnu teka į nieką nepanaši energija, ir kai sudaviau paskutinį smūgį, žinojau, kad jis pakankamai stiprus, jog padarytų rimtą žalą. Ir tikrai, perpus lūžtančio antkapio garsas buvo su niekuo nesupainiojamas. Žinojau, kad tai mano kaltė, kad bent sekundę maniau, jog tai, ką mes turėjome, Tau reiškia daugiau nei tas sušiktas antkapis.

Bet iš tikrųjų tai buvo mano sugedęs išdidumas ir skaudanti širdis, sakanti man, kad nuėjau per toli. Kai atslūgo visos kitos ėdančios emocijos, atėjo eilė išlįsti kaltės jausmui. Aš Tave įskaudinau... Jaučiausi esantis žemiau už niekšą.

Tai buvo pirmas kartas, kai paguodą radau lietuje.

Niekada neatsiprašiau už tai, ką pasakiau tą dieną. Už tai, kad sakiau, jog norėjau, kad jo niekada nebūtų... Kad jis buvo demonas, kuris kažkokiu būdu kontroliavo Tavo protą, apsėdo Tave! Kad buvo neteisinga jaustis taip, kaip jauteisi, kad tai, ką jam jautei, buvo bet kas, tik ne meilė.

Nes meilė neturėtų būti pražūtinga.

Buvau toks kvailas, kad tada nesupratau...

Bet ką tada apgaudinėjau? Kuo labiau mačiau, kaip dėl jo prarandi savo gyvenimą, tuo stipriau Tave įsimylėdavau. Tuo labiau man reikėjo, kad mane mylėtum.

Praėjo savaitė. Nesitikėjau, kad norėsi vėl mane pamatyti. Prigludau prie Tavęs, atsiprašinėjau, kad Tave įskaudinau, maldavau daugiau neišeiti, ir nors prisiekinėjau, kad to nedarysiu, verkiau kaip įsimylėjęs kvailys. Bet vis tiek neatsiprašiau už tai, ką pasakiau apie jį, nors atrodė, kad Tu vis tiek to nelaukei. Tuomet nustebinai mane pažvelgusi man į akis ir nuoširdžiai, nors ir praradusi šypseną, atsiprašei. Pasakei, kad tai buvo Tavo kaltė, nes nesupratai, jog aš jau nebe mažas vaikas. Kad esu pakankamai suaugęs, jog suprasčiau daug dalykų, kurių anksčiau nesupratau. Dalykų, kuriuos turėjau suprasti, nes dabar mes buvome pora (net jei tai atrodė kaip visai kas kita).