Jeigu galėčiau sustabdyti lietų

Epilogas

Dveji metai po to atrodė kaip amžinybė. Kiekvieną dieną lankiau Tavo kapą, kuris buvo šalia jo. Net sutaisiau jo antkapį ir pasodinau keletą rožių aplink jūsų abiejų poilsio vietas, nes žinojau, kaip jas mylėjai (ypač raudonai oranžines ir violetines). Jos visos jau žydėjo ir atrodė išties nuostabiai. Beveik jaučiau laimę, sklindančią nuo jūsų kapų. Iki šios dienos vis dar nežinau, kaip galėčiau į tai įsijausti, net jei labai norėčiau.

Buvau toks pat sugniuždytas kaip kažkada Tu. Prisimenu kiekvieną detalę, kaip kovojai po to gyvenimo lūžio iki paskutinio atodūsio, ir jau žinojau, koks likimas laukia manęs. Prieš mirtį turėjai įžūlumo pasakyti, kad būčiau laimingas, ir aš negalėjau nesijausti susierzinęs dėl visiškos Tavo žodžių veidmainystės. Pasakiau, kad Tave myliu, nors žinojau, kad neatsakysi man, jog myli, ar bent jau ne taip, kaip visada norėjau. Nuo to laiko visi vilties ar optimizmo pėdsakai mano sieloje jau buvo mane apleidę.

Aš nebeturėjau jokios priežasties dėl to rūpintis.

Negalėjau pakeisti savo gyvenimo.

Negalėjau Tavęs išgelbėti.

Be Tavęs tiesiog nebūčiau aš.

Jau seniai neleidau sau verkti. Bet tą dieną, kai grįžau prie Tavo kapo, lijo, ir ašaros pagaliau pasirodė. Tik šį kartą tai buvo palengvėjimo ašaros. Palengvėjimo, kad galiu išsivaduoti iš pykčio ir kartėlio. Palengvėjimo, nes galėjau dar kartą patvirtinti tai, ko iš tiesų norėjau... Ir vis dar to paties, ko tą dieną, kai pamačiau, kaip sugriuvo Tavo pasaulis...

Bet svarbiausia... niekada daugiau nenoriu matyti Tavęs tokios liūdnos ir sugniuždytos.

Dabar suprantu.

Vienintelis būdas tai užtikrinti – toliau leisti šviesti saulei.

Prisiekiau, padarysiu viską, ką galiu, kad įgyvendinčiau savo norą būti su Tavimi amžinai... saugoti Tavo laimę. Tą saulės spindesį, slypintį už Tavo šypsenos.

Galbūt man nepavyks sustabdyti lietaus...

Bet galėčiau nutraukti gyvenimą, kad galėtume būti kartu.

Amžinai apsikabinę...

Atsiklaupiau, padėjęs galvą ant rožių, kurias paguldžiau ant Tavo kapo.

Nusišypsojau.

Ir tą pačią akimirką užmerkiau akis amžiams...