Kelionė aklomis akimis

1 scena

Dimitrijus įžengia į nedidelę tankmę. Nedrąsiai apsidairo priešais save.

DIMITRIJUS: Galas man. Palikau šiltus namus ir leidausi į varganą kelionę. Dūšią savąją išdalinau niekams. Mano pagalbininkas vienintelis teliko. Jūs neatspėsite, kas jis.
(juokiasi, atsisukęs į salę)

Nusigręžia ir paliečia vieno medžio šaką. 

DIMITRIJUS: Tai alkoholis. Tai svaigusis gėrimas, kuriuo dieną pradedu ir užbaigiu. Ko aš tikėjausi? Aš maniau... Kad pabėgsiu nuo paties savęs, bet ir tai buvo netiesa. Vos prasidėjus šiai nelemtai kelionei ėmiau gailėtis.

Pasilenkia ir paliečia sniegą. Nusikvatoja.

DIMITRIJUS: Ir kur čia eiti? 

Pasigirsta balsas iš tankmės.

BALSAS IŠ TANKMĖS: Sūneli, eikš, išgerkim šlakelį.

Dimitrijus nedrąsiai pakelia galvą.

DIMITRIJUS: O kuo pavaišinti? Gal kažkuo stipresniu?

BALSAS IŠ TANKMĖS: Bus visko. Bus vargo, skausmo, bet trauktinės šlakelis juk viską išgydo.

Dimitrijus sustoja. Dairosi.

BALSAS IŠ TANKMĖS: Nedelsk. Eikš.

Dimitrijus žengia link tankmės. Priešais save išvysta trobelę, o prie jos stoviniuojančią senutę.

DIMITRIJUS: Čia tu, sene, mane šaukei?

SENĖ: Eikš vidun pavaišinsiu.

Dimitrijus įžengia į trobelę, dairydamasis į šalis. Senė nuo lentynos nukelia taures ir butelį.

SENĖ: Gausi su viena sąlyga.

DIMITRIJUS: Kokia?

SENĖ: Paaiškink savo vardą.

Dimitrijus atsisėda ant suolo. Senė įsitaiso priešais jį. Kurį laiką vyrauja tyla.

DIMITRIJUS: Kai aš gimiau, ta naktis buvo tamsi. Per tamsi, kad kas nors matytų mano akis. Mano mama merdėjo. Kaip siaubinga už savo vaiką atiduoti gyvybę, o dar už tokį, kaip aš. Kas aš? Kuo aš tapau? Eiliniu Maskvos alkoholiku. Nieku daugiau. Ar ji mirė dėl šito?

SENĖ: Aš ne to klausiau.

DIMITRIJUS: Duok šlakelį. Papasakosiu daugiau.

Bando pasiekti taurę.

SENĖ: Ne, ne...

Dimitrijus atsidūsta. Atsilošia.

DIMITRIJUS: Tai kur aš baigiau? Aj... Ji mirė dėl manęs. Supranti, visi sakė, kad tokia jos buvo gyvenimo misija. Kokia dar misija? Misija pagimdyti vaiką? 

SENĖ: O kodėl ne?

DIMITRIJUS: Kiek ji prisikankino, kiek persileidimų turėjo. Ir visa dėl ko? 

SENĖ: Dėl tavęs.

DIMITRIJUS: Alkoholiko, veltaėdžio, eikvojančio sovietinį turtą.

SENĖ: Tai nejaugi dar vagi?

DIMITRIJUS: Čia visi vagia. Visi vienodi. Tai nėra ko stebėtis. Mes juk gyvename didžiausioje pasaulio šalyje! Dėl vieno kito rublio niekas nesuks galvos.

Senė nusijuokia ir įpila trauktinės. Dimitrijus paima stiklinę.

DIMITRIJUS: Čia jau kita kalba.

SENĖ: Patinki man.

DIMITRIJUS: Norėjau kažką dar pridurti. Aj dirbu šitam fabrike. Tai nesiskundžiu. Paradus stebiu pro savo blokinio namo langą. 

SENĖ: Oj aš tik medį mėgstu.

DIMITRIJUS: Kur tau bus to medžio? Juk mes industrinė šalis! Pati pažangiausia, kurios kosmonautai keliauja į mėnulį.

Abu gurkšteli.

SENĖ: Mėnulį? O ko sovietai neužima mėnulio?

DIMITRIJUS: Užims, tu tik palauk.

SENĖ: Nebaigei pasakoti apie save. Tai ką reiškia tavo vardas?

DIMITRIJUS: Buvau sugalvojęs čia kažkokią pasaką... Palauk. Va prisiminiau! Mane pavadino šito Dimitrijaus Mendelejevo garbei!

SENĖ: Kodėl jo?

DIMITRIJUS: Jie tikėjosi, kad sukursiu atominę bombą.