Kelionė aklomis akimis

2 scena

Dimitrijus žingsniuoja purvinu kelkraščiu į Kuopio geležinkelio stotį, aplinkui dūzgia automobiliai.

DIMITRIJUS: Šita kelionė atima iš manęs paskutines jėgas. Purvinas peizažas. Purvinas veidas. (Paliečia savo veidą.)
Nelaiminga dalia. Pragėriau savo jaunystės metus. Žmoną mušiau, tai paliko toji mane. Bet juk gerti nieko baisaus. Juk čia geriausia Tarybinė valstybė, tai kodėl negerti?

Eina kliūdamas už akmenų.

DIMITRIJUS: Kur tiesa? Kodėl išvis leidausi į šitą kelionę? Tarybiniam bute, tiesa, kiek vėsu, bet apsigaubus antklode iškęsti galima. Tiesa, netyčia gali patekti į kaimyno butą, bet net nesuprastum. Juk mes visi vienodi! Štai kas mane labiausiai žavi. Vienoda pilka masė!

Pritūpia užsirišti batą. Pakėlęs galvą priešais save pamato kitą suvargusį keleivį. Gal kiek jaunesnį už jį.

KELEIVIS: Gera diena, maloningas pone! Gal pavaišintumėte duonos riekele?

DIMITRIJUS: Joks aš ne ponas. Ponai buvo caro laikais, dabar visi esame draugai. Drauge, koks jūsų vardas? Mielai pavaišinsiu jus savo pietumis ir dar šiuo bet tuo.

KELEIVIS: Vladislovu mane vadina. Ačiū, drauge!

Prisėda abu kiek toliau nuo kelio ant kelmo. Dimitrijus iš savo nedidelio krepšio išsitraukia alkoholio butelį ir nedidelį krepšelį su lašiniais ir duona.

DIMITRIJUS: Ne naminiai, bet skanūs.

KELEIVIS: O ačiū, Drauge! 

Paima duonos riekę ir pora lašinių, ima godžiai valgyti.

DIMITRIJUS: Iš kur pats būsi?

KELEIVIS: Valkata aš. Bet paskutiniu metu glaudžiausi Kuopyje.

DIMITRIJUS: Aš į ten keliauju.

KELEIVIS: O ko, drauge, jums ten reikia? 

DIMITRIJUS: Įgyvendinti sovietinę svajonę keliauju!

KELEIVIS: Kokia ji? Gal malonėtumėte pasidalinti?

DIMITRIJUS: Kad visi žmonės būtų lygūs, kad nebūtų tokių kaip tu ūbagėlių. Kad taip būtų visose pasaulio šalyje! Tegyvuoja Tarybinis pasaulis!

KELEIVIS: Drauge, sakote, kad visur turi būti komunizmas?

DIMITRIJUS: Be abejonės! Juk gyvename svajonių šalyje! Turime darbą, turime butą. Ko dar gali reikėti?

KELEIVIS: O kaip laisvė?

DIMITRIJUS: O kas sakė, kad nesu laisvas? Kvėpuoti galiu, po Tarybų sąjunga keliauju laisvai? Kas toji laisvė?

KELEIVIS: O gal Vakaruose geriau?

DIMITRIJUS: Nejuokauki taip, drauge, ten baisus kapitalizmas. Jokia laisve nė iš tolo nekvepia.

Atsidaro butelį ir gurkšteli.

KELEIVIS: O kuo pats užsiimi?

DIMITRIJUS: Prie statybų dirbu. 

KELEIVIS: Sunkus darbas. 

Dimitrijus tik numoja ranka ir toliau geria.

DIMITRIJUS: Gal pasivaišinsi?

KELEIVIS: Gal ir būtų nieko. Labai sušąlau.

Keleivis paima iš Dimitrijaus butelį ir gurkšteli. 

DIMITRIJUS: Nekenčiu žiemos. Vasarą geriau.

KELEIVIS: Ir kodėl, drauge?

DIMITRIJUS: Nes vasarą būna ledų, kurių be blato negausi, bet aš turiu pažįstamą ledų gamykloje. Tai visada pirmas gaunu.

KELEIVIS: O man geriau kokia dešra, bet deficitas. Niekur nerasi tokios.

DIMITRIJUS: Rasiu tau ir dešros. Kaimyno brolis mėsininkas.

KELEIVIS: Oj būtų gerai, drauge.

Supasi į savo kailinius drebėdamas. Iš keleivio rankų iškrenta butelis. Dimitrijus pašoka.

DIMITRIJUS: Kas jums, drauge?

KELEIVIS: Kažko širdį spaudžia. Kažko oro trūksta. Gal kas atominę bombą susprogdino?

DIMITRIJUS: Būtume girdėję. Amerikiečiai netokie drąsūs, kaip vaidina.

KELEIVIS: Spaudžia. Drauge, aš mirštu!

Keleivis merdėja. Dimitrijus užsiima už galvos.

DIMITRIJUS: Nekalbėk apie mirtį! Aš taip siaubingai to bijau.

KELEIVIS: Mirštu!

DIMITRIJUS: Ten tuščia. Ten nyku. Juk sako jokio Dievo nėra. Vadinasi, nebus ir geros degtinės.

KELEIVIS: Nebus. Paskutinį gurkšnį...

Keleivis nevikriai siekia butelio. Nespėja, nes susmunka ir miršta. Dimitrijus staigiai atšoka.

DIMITRIJUS: Mirė! Tikrai mirė! Negaliu nė pagalvoti, kad ir mane ištiks tokia lemtis. Negalėsiu gerti geriausios degtinės. Juk jie sako, kad ten nieko nėra! Nieko nėra!

Apsigręžia ir pabėga. Kurį laiką eina keliu tylėdamas. Netrukus priešais save išvysta nedidelį miestą.

DIMITRIJUS: Kuopis! Koks ne sovietiškas pavadinimas. Per daug išsiskiriantis. Per daug drąsus!

Pro šalį skuba minia žmonių. Dimitrijus sustabdo viena iš praeivių.

DIMITRIJUS: Drauge, ar nepasakytumėte, kur traukinių stotis?

PRAEIVIS: Štai ten. Tiesiai...

Dimitrijus pasileidžia link stoties.

DIMITRIJUS: Negaliu pamiršti keleivio mirties, kaip jis siekė butelio. Negaliu galvoti apie tai, kad ir aš mirsiu! Nors nieko neturiu, bet myliu gyvenimą! Myliu Sovietinę realybę, myliu net deficitą, myliu blatus, myliu pilką masę.

Sustoja.

DIMITRIJUS: O gal ten kažkas yra? Gal jie melavo? 

Užsidengia veidą ir nedrąsiai apsidairo į šalis.

DIMITRIJUS: Gal Dievas yra.... (pašnibždomis, nedrąsiai dairydamasis į šalis)

Pasiekia traukinių stotį. Nusiperka bilietą į Kajanį ir įsėda į vagoną.