Kelionė aklomis akimis

3 scena

Dimitrijus brenda per pusnis, dairydamasis aplinkui.

DIMITRIJUS
Atrodo, kad mane vejasi pačio savo šešėlis. Jis tysiasi paskui ir čia jau nieko nepadarysi. Klaiki kelionė, bet viskas dėl sovietinės idėjos. Draugas Leninas manimi didžiuotųsi.

Brenda toliau. Stabteli priešais save išvydęs kažkokią iškabą.

DIMITRIJUS
Pabėgo kalėdų senio elniai. Reikia pagauti. Jie padės kelionėje. (Skaito panosėje)
Kokia nesąmonė! Juk Sovietų sąjunga industrinė pažengusi šalis, tai man neteko dirbti prie gyvūlių ir jie man visai nemieli!

Paeina kiek toliau ir stabteli.

DIMITRIJUS
Kita vertus, gal tikrai tas žvėris man padės. Nugara jo tvirta, o mano kojos baigia besulūžti...

Eina toliau, sunkiai brisdamas per pusnis.

DIMITRIJUS
Ar taip kankinosi ir bolševikai? Keistas klausimas. Mano gyslose juk teka jų kraujas. Man užteks drąsos.

Staiga priešais save tolumoje pamato elnią.

DIMITRIJUS
Medžioke esu domėjęsis. Pagausim mes tą žvėrį.

Iš savo nedidelio krepšio išsiima virvę ir užriša kilpą.

DIMITRIJUS
Laikykis, elniuk!

Tyliai sėlina ir užšokęs iš nugaros užmauna kilpą. Elnias kiek pasibaido.

DIMITRIJUS
Ramiai, ramiai padėsi man nuvykti į Oulų. Mano senelis manau buvo medžiotojas, bet mylėjo jis žvėrelius.

Elnias kiek nurimsta.

DIMITRIJUS
Tiesa, sunkūs laikai buvo prie caro. Vos galą su galu sudūrė. Elniuk, mums pasisekė, kad gyvenime tarybų sąjungoje.

Dimitrijus iš krepšio išsitraukia butelį ir gurkšteli. Tada ima ratais vaikščioti, laikydamas virvę. Suklumpa ant žemės. Akyse ima lietis vaizdas, galvoje skamba kažkokie keisti balsai.

DIMITRIJUS
O jei Dievas yra... Jei jis baudžia negailestingai.

Dimitrijui prasideda haliucinacijos. Mato, kaip elnio ragai šviečia. Galvoje kažkas tartum šaudosi ir garsiai rėkia.

DIMITRIJUS
Jei jis yra... Kodėl bijau apie tai garsiai kalbėti? Aš surištas! Šie pančiai manęs ir tavęs nepaleis.

Kelias minutes, netvirtai laikydamas virvę, guli sniege drebėdamas. Po gerų dešimt minučių priepuolis baigiasi. Dimitrijus atsargiai atsistoja. Elnias stovi kaip stovėjęs, o jau ragai nebešviečia. 

DIMITRIJUS
Aš beprotis. Uždarys mane į "psichūškę" ir ten tikrai pagydys. Ten visas nedoras mintis greitai išmuša, suleisdami arklišką dozę vaistų ir sėdi laimingas, nepamindamas, kas esi.

Ima juoktis. Sėdasi ant elnio.

DIMITRIJUS
Nešk mane į autobusų stotį. Sovietiniai autobusai patys geriausi. Aš juos myliu!

Elnias šokuoja per sniegą. Tolumoje matosi neryškūs miesto kontūrai. 

DIMITRIJUS
Galvoju apie savo mamą... Ji tokia dievobaiminga moteriškė, kad net gaila. Jai ir sovietai nepatinka. Kaip gali nepatikti?

Joja toliau tylėdamas.

DIMITRIJUS
O mano tėvas... Jis kareivis... Deja, aš esu "benkartas". Visi mane mokykloje taip ir vadindavo, kad galiausiai pripratau.

Pasiekia autobusų stotį.