Šešėlių karalystė (✔️)

1. Dalis

Priešais mane klūpėjo fėjūnas iš žiemos karalystės. Jo nusmurgę drabužiai bei purvinos rankos kėlė man šleikštulį. Dar viena žiurkė įsibrovusi į mano valdas. Dar vienas manantis jog gali vokti iš manęs. Estelos, šešėlių karalystės valdovės. Aš valdžiau naktį, tamsą, šešėlius kurie pakluso man. Kurie ir dabar tyliai šnabždėjo žiemos fėjūno paslaptis. Jis įsmuko per portalą ir pavogė iš mano valdų nakties vaisius. Kaip jis drįsta!

- Nužudykit jį, - pasukau galvą į nakties sargybinį kuris akimirksniu atsidūrė prie vyro.

- Nebūk beširdė, Estela. - lėtai pakėliau akis į Ūtara kuris dabar stovėjo man iš kairės. - Jis tik bandė išmaitinti savo šeimą.

- Ar tai jam suteikia teisę iš manęs vogti? Iš mano žmonių? Juk žinai kas nutinka nuskintiems vaisiams kurie dar buvo nepaliesti žvaigždžių. Jie sunyksta, virsta juodomis dulkėmis. O šis žiemos šliužas nuskynė visą krūmą.

Mano pyktis išsiveržė ir sosto menę užliejo visiška tamsa. Nė vieno lopinėlio šviesos, jokios vilties, tik tiršta tamsa kurioje galėjai uždusti. Tačiau tas šliužas to nenusipelnė. Ūtaras buvo teisus, turėjau suteikti jam šansą išgyventi.

Susitvardžiusi ištiesiau rankas ir tamsa grįžo pas mane. Mano lūpas papuošė nuodingas vypsnis ir aš pažvelgiau į fėjūną klūpantį ant žemės.

- Kalbėk, žiemos šliuže. - paliepiau laukdama kol vyras pakels galvą, tačiau jis ir toliau spoksojo į tamsias menės grindis. - Kodėl atvykai į mano žemes.

- Mes badaujame, jūsų šviesybe. Žiemos karalius Gregorijus kariauja su kitomis karalystėmis.

- Ir? - kilstelėjau antakį. - Tai turėtų suminkštinti man širdį?

- Aš, mano šeima jau ištisas dienas nieko nevalgėm, - jo lūpas paliko kūkčiojimas ir aš sukandau dantis. Negalėjau pakęsti šio garso. - Maldauju pasigailėti, be manęs jie pražus.

- Kiek nuskynei vaisių?

- Aš gailiuosi, prašau, maldauju jūsų.

- Kiek nuskynei vaisių! - nuo mano balso tono atgijo sienos ir vyras apimtas baimės pradėjo tirtėti.

- Devyni, devynis! - sukūkčiojo jis susigūždamas kaip koks apgailėtinas kirminas. Visi jie buvo tokie.

Gailestis tai tik silpnybė. Pasitikėjimas atėjūnais gali būti pražūtingas, o vieną kartą atleidus jie manys jog gali žaisti mano gerumu. Kadaise ir aš turėjau širdį, labai seniai kai dar buvau visai maža mergaitė kuri troško apkeliauti visas karalystes. Tada ir pasaulis atrodė toks spalvotas ir gražus. Tačiau spalvos išnyko palikdamos juodas dėmes kurios visiškai paskandino mano širdį. Su laiku ji tapo akmeninė, gal ledinė, o gal jos visai ten nebuvo nes visiškai nejaučiau jokio gailesčio šiai klūpančiai kirmeliai priešais mane.

Ūtaras vis dar stovėjo šalia tikėdamasis jog persigalvojau ir paleisiu šį vargšą vyrą. Mano lūpas iškreipė vypsnis ir tamsiaplaukis vyras lėtai papurtė galvą nesutikdamas su mano sprendimu. Ūtaras ir neturėjo sutikti. Jis mano patarėjas, ir jį pakenčiu tik todėl jog jis mane užaugino. Kadaise jis buvo mano tėvų patarėjas.

- Devyni kirčiai botagu, - įsakiau nakties sargybiniui kuris stovėjo šalia žiemos fėjūno.

- Estela, - tyliai sušnabždėjo Ūtaras ir aš jį nuvėriau piktu žvilgsniu.

- Pasirūpink jog moteris iš kurio sodo šis parazitas nuskynė vaisius gautų mano atsiprašymą ir vaisių iš mano sodo.

Ūtaras akimirką delsė, tačiau kai pamatė jog nakties sargybinis perplėšia žiemos fėjūno drabužius, akimirksniu pasišalina.