Šešėlių karalystė (✔️)

8. Dalis

Mudvi ėjome į kitą pilies pusę. Ten augo laukiniai augalai iš kurių buvo daromi gydomieji eleksyrai, bei juodasis vynas. Jis numalšindavo skausmą bei priversdavo atsipalaiduoti. Aš dažnai rūpindavausi Miranu kai jis grįždavo nuo sienos.

Mums einant Mira tvirčiau suspaudė mano ranką. Čia buvo kur kas tamsiau. Neapšviestas takas galėjo tikrai bauginti ne vieną, tačiau aš neturėjau ko bijoti. Aš buvau karalienė ir visos čia gyvenančios būtybės tą žinojo. Niekas nedrįstų užpulti mane, o jeigu taip nutiktų šešėliai akimirksniu mane apsaugotų. Tačiau tokioms kaip Mira vaikščioti čia buvo iš ties nesaugu. Kai kurios būtybės galėjo nė nesudvejojusios užpulti savus. Negalėjau uždrausti jų pačių prigimties.

Kai sodas liko už nugaros nusivedžiau merginą tolyn į mišką. Jau seniai lankiausi čia, net negalėjau prisiminti kiek šimtmečių praėjo nuo tada kai paskutinį kartą lankiau Cirijo medį. Tai buvo  medis kuris turėjo didelius baltus žiedus. Prisirpę nakties žvaigždžių šviesos jie švytėdavo kaip deimantai. Tai buvo vieta kurioje dažnai ateidavau kai netekau tėvų. Būnant čia jausdavausi ne tokia vieniša.

- Koks gražus medis, - Mira paleido mano ranką ir žengė arčiau, o aš įsitaisiau ant žolės ir pakėliau galvą į viršų. – Čia taip gražu, niekad nebūčiau įsivaizdavusi jog egzistuoja tokia graži vieta.

- Kartą per šimtą metų čia krentą žvaigždės. Tuomet vaizdas tiesiog lyg iš pasakų.

- Kartą per šimtą metų? – ji akimirką susimąstė ir prikandusi lūpą atsisėdo šalia. – Tikriausiai aš tiek nenugyvensiu jog pamatyčiau.

Iš mano lūpų išsiveržė juokas. Ji vis dar manė esanti tik žmogus. Deja, Mira nustos senti sulaukus dvidešimties ar dvidešimt penkerių žmogiškų metų. O tuomet laikas jai sustos kaip ir visoms kitoms būtybėms.

- Mira, juk supranti, kad tu nesi visai žmogus? Manau sulauksi ne vieno šimto metų.

- Tikrai? – jos nuostaba privertė mane šyptelėti.

- Ar tau čia patinka? Ar kitos būtybės elgiasi gražiai?

- Taip, manau Leksė  prigrasino nukasti pirštus visiems kas į mane pažiūrės ne taip, - nusijuokė ji ir aš linktelėjau. Leksė iš ties tą galėjo. Nors ir maža būtybė, bet ji galėjo pridaryti iš ties daug žalos.

- Mira, ar čia būdama atkreipei į ką nors dėmesį?

Akimirką ji susimąstė, o aš bandžiau sugalvoti kaip geriau jai paaiškinti apie ryšį kurį ji pradės jausti. Aš ir pati daug apie tai nežinojau, bet mano tėvai galėjo tuo džiaugtis. Jiedu buvo susieti, dėl to šešėlių karūna pripažino mano tėvą ir motinai buvo lengviau. Žinojau tik tai, jog to ryšio neįmanoma ignoruoti. Net jeigu Miranas ir bandys nuo to bėgti, ryšys vis tiek sujunks jį su Mira ir tai buvo tik laiko klausimas. Geriausia ką galėjau padaryti, tai paruošti mergaitę tam kas jos laukė.

Mira nervingai patrynė delnus į savo suknelę ir prisitraukusi kelius įsmeigė žvilgsnį į medį. Neskubinau jos, nenorėjau išgąsdinti, todėl vyliausi jog ji ką nors pasakys. Miranas nusipelnė laimės, kaip ir ji.

- Nežinau kas tai per jausmas, - prabilo ji aiškiai apsvarstydama kiekvieną ištartą žodį. – Bet kai pirmą kartą pamačiau kariuomenės vadą pasijutau labai keistai. Žinau, tai kvaila, tokie dalykai vyksta tik knygose.

- Kokie dalykai? – pasiteiravau ir ji šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais.

- Meilė iš pirmo žvilgsnio?

- Ak, - tai štai kaip žmonės tai vadina. Meilė iš pirmo žvilgsnio. – Ar gali man papasakoti kas tai per jausmas?

Ji suspaudė lūpą ir suraukusi antakius pradėjo galvoti, o aš laukiau nes smalsumas darė savo. Turėjau žinoti daugiau, nes buvau tikra jog Miranas apie tai su manimi nekalbės.