Šešėlių karalystė (✔️)

9. Dalis

Turėjau visko ko galėjo prireikti valant Amiro žaizdas. Tik tas užsispyręs žmogus nė neketino manęs klausyti. Negalėjau nepastebėti skausmo jo veide, bet jis sukandęs dantis vargu ar pripažintų tai.

Pripylusi taurę vyno ištiesiau jam. Šis vynas turėjo numalšinti skausmą ir žinoma jis buvo kur kas stipresnis už tą kurį kiekvienas čia gerdavo su valgiu. Nuo jo jis turėjo ne tik atsipalaiduoti, bet ir atsijungti kelioms valandoms.

- Bandai mane nunuodyti? – jo lūpose atsirado vos matomas vypsnis ir aš kilstelėjau antakį.

- Jeigu norėčiau tave nužudyti tikrai pasirinkčiau įdomesnį variantą nei atsitempti į savo lovą ir nunuodyti.

Ištiesiau taurę prie savo lūpų ir gurkštelėjusi nedaug parodžiau jog vynas tikrai nėra užnuodytas. Bet ir negalėjau jo pati išgerti daug, kitaip nebūčiau galėjusi sutvarkyti jo žaizdų, o tam reikėjo blaivios galvos.

Net jeigu ir vynas būtų užnuodytas, nuodai manęs neveiktų, bet to jam nereikėjo žinoti. Jis ir taip turėjo daugybę priežasčių manimi nepasitikėti ir aš neketinau įrodinėti esanti gera. Ne, aš tokia niekada nebuvau. Ir jis žinojo jog neatsiprašysiu už tai ką padariau jo mylimai merginai.

Vis dar laukiau kol jis paims taurę, bet Amiras nė neketino to daryti. Viptelėjau ir leidau šešėliams surakinto jo rankas. Tą akimirką vaikino veide atsispindėjo baimė. Jis bandė ištraukti savo rankas, bet pasipriešinti šešėliams buvo beprasmiška. Kadangi jis negeria vyno savo noru, ketinau jį priversti. Siurbtelėjau didelį gurkšnį ir padėjusi taurę ant stalo pastvėriau jo smakrą. Prispaudusi savo lūpas laukiau kol jis prasižios, bet net ir tada jis priešinosi. Kai mano liežuvis įsibrovė į jo burną, Amiras šiek tiek atsipalaidavo ir to man užteko. Prisispaudžiau prie tvirtos jo krūtinės ir užmerkusi akis leidau skysčiui bėgti iš mano burnos į jo. Jaučiau kaip mano smakru varva vynas, o skonis verčia mane atsipalaiduoti ir mėgautis bučiniu kuris sudrebino visą mano kūną.

Aš jo norėjau, troškau nesustoti, net atrodė jog jis nori to paties, bet skausmas išsprūdo iš jo lūpų sugražindamas mane į tikrovę. Atsiplėšusi nusibraukiau lūpas ir nusišypsojusi leidau šešėliams jį priremti prie lovos.

- Nespurdėk, - paliepiau perbraukdama per to tvirtas rankas. – Jeigu pažadi elgtis gražiai, šešėliai tave paleis.

- Neturi kitų užsiėmimų? Būtinai reikia kankinti mane?

Sustingau akimirką apgalvodama jo žodžius, bet šešėliai man šnabždėjo visai ką kitą. Mano prisilietimai jį veikė kitaip ir jis to negalėjo pakęsti. Jis manęs troško.

Apsilaižiusi lūpas užlipau ant jo kojų ir praplėšiau marškinius. Vaizdas kurį pamačiau manęs nenustebino. Jo žaizdomis turėjo pasirūpinti iš karto, o dabar trys raudonos linijos atrodė iš ties prastai. Negana to pasigavo uždegimą, dėl to jis ir karščiavo.
Sukandusi dantis pastvėriau gydomojo aliejaus ir užpylusi ant savo rankų pažvelgiau į Amirą. Kad ir koks stiprus jis būtų dabar jam turėtų labai skaudėti.

- Amirai, užpilsiu gydomojo aliejaus, bet kelias sekundes tau labai skaudės, ar supranti?
- Manau ištversiu, - išrėžė pro sukąstus dantis.

Akimirką padvejojusi galiausiai švelniai perbraukiau per jo žaizdas ir jaučiau kaip visas jo kūnas įsitempia. Vynas jau turėjo po truputį veikti, bet kadangi žaizda pasigavo užkrėtimą skausmas turėjo būti siaubingas. Kaip galėdama greičiau ištryniau visą jo nugarą ir kai atitraukiau rankas vaikinas atsipalaidavo.

- Atsiprašau, - sušnabždėjau kai jis pradėjo kvėpuoti giliau.

- Ar aš gerai išgirdau? Šešėlių karalienė atsiprašo? – jo balse galėjau girdėti pašaipą, bet manęs tai netrikdė.