Šešėlių karalystė (✔️)

4. Dalis

Nebegalėjau miegoti, todėl atsikėliau ir pastvėriau pirmą pasitaikiusią suknelę. Tamsiai mėlynas šilko audinys. Gili iškirptė ir trumpas sijonas kurio gale vilkosi žvaigždžių dulkėmis nusietas šleifas.

Susišukavau plaukus ir užsidėjusi karūną nesivarginau pakviesti vienos iš merginų, kad padarytų šukuoseną. Šiandien tam neturėjau nuotaikos. Basomis kojomis perėjau kambarį ir atvėrusi duris susidūriau su Miranu. Vyras atsargiai mane nužvelgė ir suraukęs antakius ištiesė ranką. Kaip ir kiekvieną kartą jis vilkėjo tamsius uniformos drabužius kurie pabrėžė jo kūną.

Sumirksėjau ir nusukau akis kai mažos švieselės apšvietė ilgą koridorių. Čia visada būdavo naktis. Tiksliau dvi jo rūšys. Šviesioji, kai danguje galėjai išvysti du mėnulius ir žvaigždes, bei tamsiąją kai dangų užliedavo tiršta tamsa. Būtent tuomet dauguma gyventojų ramiai miegodavo savo namuose.

- Kur tavo batai? - Miranas sustojo ir aš pažvelgiau į savo kojas. Turėjau įprotį vaikščioti basa.

- Ten kur einu man jų neprireiks, - tarstelėjau ir ištraukusi ranką ketinau eiti toliau, bet vyras švelniai apsivijo mano liemenį ir mano kūnas automatiškai sustingo. - Einu į mišką atsiprašyti ir atstatyti Finių namų.

- Palydėsiu.

- Nereikia, kelia žinau ir pati, - pabandžiau ištrūkti, bet Miranas manęs nepaleido. - Kas dabar? - sugriežiau dantimis ir vyras kilstelėjo antakius.

- Rimtai? Palikau tave vandens baseine, o tu sugebi sudaužyti puse rūmų langų, bei padaryti dar vieną skylę.

- Tarsi aš tai darau tyčia, - pavarčiau akis ir jis paleidęs mano liemenį papurtė galvą.

- Aš dėl tavęs nerimauju.

- Be reikalo, be to ar neturėtum dabar būti prie sienos?

Miranas ilgą sekundę žvelgė į mane, o aš negalėjau ignoruoti jo lūpų. Taip ir norėjosi apsivisti jo kaklą ir pabučiuoti. Tarsi perskaitęs mano akyse apie ką galvoju jis vos matomai šyptelėjo ir kaire ranka perbraukė per savo tamsius plaukus. Prakeikti dievai ir kodėl jis toks patrauklus? Net ir randas ant kairiojo skruosto bei kaktos atrodė žavingai. Galėjau tai užgydyti, bet jis niekada to neprašė.

- Kai grįšiu mudviem reikės pasikalbėti, - tai pasakęs jis nusisuko ir patraukė į kitą pusę.

Sukandau dantis ir nurijau kartėlį. Negalėjau pakęsti kai jis taip elgdavosi. Mudu vis dar kalbėjomės, ir jis neturėjo teisės nusisukti ir nueiti. Stipriai įsikandau į vidinę skruosto pusę jog suvaldyčiau emocijas ir nusprendžiau vėliau jį pamokyti. Net jeigu ir reikės jį pririšti prie lovos, nuogą. Nuo tos minties užvirė kraujas ir aš nutraukusi nuo galvos karūną perbraukiau pirštais per savo tamsius plaukus. Prakeikti dievai.

Pasiekusi lauką giliai įkvėpiau šalto nakties oro ir pažvelgiau į dangų. Milijardai žvaigždžių kurios buvo apsupusios net du mėnulius. Tai buvo vienintelė vieta kurioje galėjai juos išvysti. Žmonės apskritai apie antrąjį mėnulį nė nežinojo.

Miestas kaip ir didžioji dalis rūmų jau buvo pabudę. Moterys skubėjo ruošti maistą, o vyrai prie jiems paskirtų darbų. Visi jie sugyveno draugiškai ir be jokių konfliktų. Kiekvienas turėjo darbo ir kuo užsiimti. Kaip ir dabar pastebėjau Gvyną kuris nurodinėjo kitiems dėl išmuštos sienos dėl kurios kalta buvau aš.

Šešėliai pradėjo šnabždėti koks senis Gvynas buvo nepatenkintas kai pabudęs sužinojo turintis užlopyti dar vieną didelę skylę. Burbėdamas sau po nosimi jis laikė magiškus įrankius kurių pagalbą jis sugebėdavo padaryti stebuklus. O užmūryti padarytą skylę joks čia stebuklas.