Šešėlių karalystė (✔️)

6. Dalis

Ketinau pasivaikščioti po miestą, bet atsidūriau prie pilies sienos kurią Gvynas su kitais vyrais bei dviem žmonėms ją lopė. Nė nežinojau kaip tai nutiko, tiesiog atsidūriau ten ir nebeturėjau kur trauktis.

Šešėliai šnabždėjo jog būtent to aš ir norėjau, bet negalėjau pripažinti. Jis tik paprastas žmogus, nieko daugiau. Tik kodėl negaliu atitraukti nuo jo akių?

Man prisiartinus jis buvo nusisukęs. Vėl be marškinių tad galėjau aiškiai matyti jo nugarą ant kurios buvo ne vienas randas. Man buvo smalsu iš kur tie randai ir kokia jų istorija. Nors šešėliai man tą būtų pasakę, bet aš norėjau išgirsti iš jo pačio lūpų.

Mane pastebėjusios būtybės iš karto nulenkė galvas. O kai atsisuko Gvynas pašoko lyg nuplikytas karštu vandeniu. Iš jo rankų iškrito didelis kūjis ir tas nusikeikęs atsitrenkė į vieną iš stovinčių vyru.

Mano žvilgsnis nuslydo į Amirą kuris nė nesiteikė atsisukti į mane. Jis ir toliau kilnojo sunkius akmenis ignoruodamas mano egzistavimą. Jo draugas bakstelėjo jam į šoną, bet tas pasitraukė į šalį.

- Jūsų didenybe, - nusilenkė Gvynas ir paskui jį visi kiti, net ir žmogysta Tajus. - Liko dar keletas sienų sutvarkyti ir galėsime tęsti darbus šiaurinėje pusėje.

- Labai gerai, - linktelėjau ir suspaudžiau lūpas.

Norėjau, kad jis atkreiptų į mane dėmesį, bet veltui. Tik švaisčiau savo laiką. Sukandusi dantis nusisukau nuo jo ir žengusi kelis žingsnius pastebėjau moterį. Zoja, žmonių moteris kuri dabar buvo lauke. Ji laikė ąsotį ir pilstė vaikams gėrimo. Mano veidą nušvietė šypsena. Pasirodo jie nėra jau tokie blogi kaip įsivaizdavau. Galbūt ne visi žmonės tokie, galbūt aš klydau ir kiekvienas gali pasikeisti. Juk praėjo daugybę metų.

Net pradėjau svarstyti atverti sienas ir suteikti žmonėms šansą. Stebėjau moterį kuri šypsojosi. Net ir po ilgos nakties rūmų sienų šveitimo ji atrodė švytinti. Turėčiau jai rasti kitą darbą. Galbūt net leisti būti kartu su Mira. Ji galėtų jai padėti, būtų jos asmeninė palydovė kuri padėtų jai apsirengti, sušukuotų jos plaukus.

Pastebėjau jog Amiras nustojo kilnoti akmenis. Vyras dabar buvo pasisukęs į mane ir vilkėjo marškinius. Kai mudviejų akys susitiko vos sugebėjau nulaikyti šaltą žvilgsnį, nors viskas ko norėjau, jam nusišypsoti.

Jaučiau kaip jo žvilgsnis paliečia mano kūną, kaip tyrinėja kiekvieną mano centimetrą. Jis galėjo neigti kiek tik širdis geidžia, bet jis matė mane patrauklią.

Nusukau akis ir vėl pažvelgiau į Zoja. Tą akimirką šešėliai pradėjo šnabždėti ir kiekvienas jų ištartas žodis smigo lyg durklas į krūtinę. Akimirką nustojau kvėpavusi, net nebuvau tikra ar širdis nesustojo. Kūnas tiesiog nutirpo, o galva pradėjo ūžti nuo šimtai žodžių.

Nepajutau kaip atsidūriau priešais visus tuos vaikus. Šešėlių pagalbą išmušiau iš jų rankų saldų vyną ir visi vaikai parklupo ant žemės. Jaučiau kaip kūną užvaldo pyktis, jėga kuri galėjo bet kurią akimirką išsiveržti. Turėjau tvardyti, bent jau priešais vaikus.

Visas mano kūnas buvo nutirpęs, o šešėliai sukosi aplinkui. Atsisukau į Zoja kuri iš rankų paleido ąsotį ir žengė du žingsnius atgal. Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą kol prie mūsų prisistatė nakties karei. Jie apsupo mus ir laukė mano įsakymo, bet aš galėjau tik spoksoti į tamsiaplaukę. Kodėl? Aš jai leidau gyventi, o ji taip man atsidėkoja.

- Nugabenkit ją į sosto menę, - paliepiau ir du kariai sučiupo merginą už pažastų.

- Jūsų šviesybe, - prie manęs pribėgo Kalija ir greitai nusilenkė. - Ar kažkas nutiko?