Dingusioji

Throw me to the wolves and I'll come back leading a pack

Kol priėjau prie mokyklos durų mane jau linčiavo ir varstė visų žvilgsnius. Niekad negalvojau, kad gausiu tiek dėmesio, bet nemeluosiu man jis patiko. Žmonės tokie naivūs. Ahhh kaip man jų gaila. Nuo savo tokių minčių mano šypsena tik daug. Laikas pradėti žaisti. Eidama pro mokyklą girdėjau kalbas apie save.

-Pasikėlus kalė.

Šie žodžiai privertė mane sustoti. Taip nemeluosiu atrodau puikiai tamsios žalios akys, plaukai surišti į kasą, odinės kelnės ir švarkelis. Viskas juoda net plaukai. Žymiai geriau nei prieš tuos tris metus. Atsisuku į žmogų ištarė tuos žodžius. Vaizdas mane nustebino.

-O ką gi mes čia turim? Džeine, kokia maloni staigmena nesitikėjau, kad taip greitai susitikti.

-Kas tu tokia? Ir iš kur žinai kas aš tokia?

-Ne taip ir pasikeičiau, nors gal tie trys metai ir padarė savo.

-Aš klausiu kas tu tokia, o ne tavo gyvenimo istorijos. Pasipiktinusi tarė Džeinė. Nusijuokiau.

-Kas aš? Aš esu tavo baisiausias sapnas, kurį sapnavai, brangute.

- Ką tu po velnių sau leidi esi tik naujokė, kuri skiedžia nesamones.

- Ne, aš ne naujokė. Spėk dar kartą kas aš.

- Tai kas tu? Ateivis? Džeinė pasižiūrėjo į drauge ir pradėjo juoktis.

- Hahaha, gaila, bet ne. Luka Andrejeva, pameni mane tiesa? Tariau šaltu tonu.

- Nusileisk ant žemės tu net nepanaši į ją ir plius ta rakštis subinej jau trys metai kaip guli po trim metrais žemės.

Nieko nelaukus griebiau Džeine už gerklės ir prispaudžiau prie sienos.

-Žaidi su ugnimi, mieloji. O dabar dink man iš akių, nes netyčia gali atsigult po trim metrais žemės, brangute. Patraukiau ranką Džeinei nuo kaklo, ji sudribo kaip apgailėtinas šunelis man po kojom. Pasilenkiau ir sušnabždėjau.

- Aš esu Luka, ta pati, kuria išdavei, bet aš tau pažadu Džeine Kelins tu greitai sužinojau kokioj geroj formoj aš sugrįžau. Ir beje linkėjimai Kailui. Apsuku ant kulno ir nuėjau nuo jos. Lai žaidimas prasideda.

***

Pas direktore gavau pamokų tvarkaraštį, pirma pamoka biologija. Pasirodo biologijos mokytojas Kristijano Kolinsas yra šiaurinio tinklo gaujos narys ir mano auklėtojas. Mano gaujos narys mano mokytojas, bus smagu. Nors gaujos ir nevaldau tai daro Pedro, bet turiu pilnas teises į ją nes aš esu vienintelė įpėdinė į boso kėde.

***

Įėjus į kabinetą mane pasitiko daug žmonių akių. Priėjau prie mokytojo stalo.

-Sveika, tu tikriausiai Luka. Kreipėsi maloniai mokytojas.

-Na taip aš esu Luka Andrejeva. Atsakiau šiltai ir draugiškai.

- Nemeluok, Luka mirus jau trys metai, kaip lavonas galėjo prisikelti? Iki gelmių pažįstamas balsas nuskambėjo už manęs. Pasirodo Kailas dar nežino bus malonu. Atsisukau į jį ir tariau:

-Po trejų metų praleistų karste pasidaro ankšta. Tada nusprendžiau grįžti ir pasilabinti su savo mielais draugais. Nusišypsojau Kailiui ir nesulaukus jo atsakymo kreipiasi į mokytoją.

-Galima sėstis ar dar bus klausimų?

-Taip, gali sėstis.

Nekreipiau dėmesio į visus žmones stebinčius mane, ypač jaučiau Kailo veriantį žvilgsnį. Kailas sugriebė mano riešą. Pažvelgiau žudančiu žvilgsniu.

-Luka?

-Paleisk ją. Tarė žemas vyriškas balsas man už nugaros.

- Sandorai, nesikišk kur tau nereikia. Tarė Kailas vaikinui. Išsivadavau iš Kailo gniaužtų ir prabilau:

- Pirma, man nereik apsauginių kurie mane užstotų nes tai sugebu ir pati. Antra, ką tu man pasakysi kaip liūdėjai kol buvau mirus ar apie mūsų draugyste? Nei viena iš šitų temų manęs nedomina geriau bėk pas Džeine ir paguosk ją, o ne kalbėkis su manim. 

Apsisukau ir nuėjau atsisėst. Išsitraukiau knygas iš kuprinės ir pradėjau rašyti žinute Pedro, kaip man sekasi ir ar neiškilo problemų be manęs. Tačiau pajaučiau kaip iš mano rankų ištraukiamas telefonas.