Namas ant uolų (LT)

1. Atvykimas

Merginų automobilyje buvo keturios. Per garso kolonėles grojo senas geras hitas – David Guetta daina Would I Lie To You. Dvi merginos automobilio gale garsiai plėšė dainą. Tuo tarpu sėdinčiosios priekyje bandė išsiaiškinti, kur toliau važiuoti.

- Neįmanoma, - susiraukė juodaodė priekyje, vairuojanti automobilį, - gps rodo nesąmones. Merginos, atsiprašau, bet turiu susikaupti, - tarė ji, patildydama muziką.

Iš galo pasigirdo priekaištai.

- Adela, galėjai palaukti iki pabaigos, - pasiskundė juodaplaukė mergina gale. – Daina beveik baigėsi.

- Kelias irgi, - mostelėjo Adela, rodydama priešais.

Merginos sukluso, žvelgdamos į Atlanto vandenyną, aprėpiantį beveik visą vaizdą. Jos važiavo siauru žvyruotu keliu tarp apaugusių žolių.

- Netiesa, - paprieštaravo blondinė, sėdinti priekyje, šalia Adelos. – Ten yra kelias, - parodė priešais.

- Ten ne kelias, o smėlio juosta.

- O kitapus jos – sala ir namas.

- Nori pasakyti, čia tas namas? Tu rimtai?

- O ką? Norėjai atokiai, radau atokiai. Beje, ši vieta nauja. Neseniai atsirado per Airbnb.

- Kitaip tariant, neturi atsiliepimų.

- Ai, Adela, nepradėk. Kartais reikia pabūti spontaniškai ir padaryti ką nors pasitikint savimi.

- Aš pasitikiu savimi, Lija. O tu, tuo tarpu, esi tiesiog egocentriška ir nemąstai blaiviu protu.

Lija iškišo Adelai liežuvį.

- Jeigu mano automobilis suges po šios kelionės smėliu, tu mokėsi už remontą, - dar burbtelėjo Adela ir ėmė važiuoti.

- Ar dabar jau gali pagarsinti muziką? – paprašė juodaplaukė gale. – Ir įjungti Megan Thee Stallion?

- Lorna, dėl Dievo meilės! – sukritikavo Lija ir Adela savo draugę gale. – Nuo tos muzikos ausys linksta.

Vienintelė, neįsitraukusi į pokalbį, buvo Milena. Ji tyliai džiaugėsi kelionės ramybe, trukusia ne vieną valandą, džiaugėsi nauju iššūkiu, joms privažavus kelio pabaigą, o kai Adela nusileidusi įjungė Megan Thee Stallion Thot shit, kartu su Lorna vėl ėmė dainuoti gale. Ji tiesiog mėgavosi kelione.

Po poros minučių jos užvažiavo ant kalvos, sustojo šalia pašiūrės ir žengė link didelės dviejų aukštų vilos, atsirėmusios į pačius salos kraštus. Sala, nedidelė, tačiau žaliuojanti nuo spygliuočių, supo namą akmenų ratu, o siauras smėlio takas vedė iš jos atgal į civilizuotą pasaulį.

Nespėjus joms prieiti prie durų, šios atsidarė. Į verandą išėjo tamsiaplaukis vyras, ne vyresnis nei trisdešimt penkerių. Beje, visai gražus, kaip sau turėjo pripažinti Milena.

- Registravotės? – vietoj pasisveikinimo paklausė vyras.

- Lijanos Vensvort vardu, - nesutrikusi atsakė blondinė. – Keturi kambariai.

Vyras linktelėjo.

- Aš Everetas, savininkas. Gyvenu saloje, šiek tiek toliau nuo namo. Eime, aprodysiu jums kambarius.

Jis įsivedė merginas į erdų pirmą aukštą su atvira virtuve, valgomuoju ir svetaine, kurių langai žvelgė tiesiai į vandenyną.

- Namas padalintas į dvi dalis. Ši pusė priklauso jums.

- Kas nors apsistoję kitoje pusėje?

- Šiuo metu ne. Kitos namo dalies durys iš priešingos pusės, todėl net jei kas nors atvažiuos, nematysite jų, o jie – jūsų. Kiek atsimenu, apsistojot savaitei?