Namas ant uolų (LT)

6. Ugnis

Įspėjimas. Šioje dalyje yra N-18 scena. Nerekomenduoju skaityti jaunesniems :)

Šįkart sapne buvo naktis. Vanduo ir vėl kilo. Milena stovėjo ant smėlio kelio, žvelgdama, kaip vanduo apsemia pakrantę. Šį kartą ji nebėgo. Nesijaudino, kad vanduo ją apsems. Ji to norėjo.

Vila degė. Liepsnos laižė namo sienas pro išdužusius langus. Bet tai nebuvo svarbu – vanduo jau siekė namo apačią. Nebuvo svarbūs ir tie, kurie liko vilos viduje. Tai neišvengiama.

Milena leidosi apsemiama vandens. Ji atsilošė atgal ir atsigulė ant bangų. Leidosi nešama srovės. Užsimerkė. Vanduo jau nebebuvo ledinis. Ji iškvėpė ir pajuto, kaip nekantrios vandenyno rankos tempia ją gilyn, į akliną tamsą, kur vienintelis garsas – tylus vandens šniokštimas. Ją tai ramino.

Milena paliko salą, paliko vilą, paliko viską, ką pažinojo. Viskas sugrius, viskas išnyks. Liks tik vanduo. Ir gerai. Tegul.

Ji prabudo tamsoje. Galvą skaudėjo, bet ne taip baisiai, kaip tikėjosi. Antklodė teikė malonią šilumą, o už lango girdėjosi švelnus vandens barbenimas. Atsikėlusi atitraukė užuolaidą. Tebebuvo tamsu, lauke lijo, bet nesmarkiai.

Nuėjusi į tualetą ji atsigėrė vandens, prasiskalavo burną ir nusiplovė veidą. Grįžusi į kambarį pažvelgė į laikrodį. Be dvidešimt keturios. Atsisuko į langą. Evereto name ir vėl degė šviesa. Įdomu, ar jis išvis kada nors miega?

Užsimetusi kardiganą ant suknelės išėjo iš kambario. Abejojo, ar sugebės užmigti. Nors šįkart sapnas neišgąsdino, o veikiau keistai nuramino ją, Milena vistiek juto, kad neužmigs. Pernelyg daug minčių sukosi jos galvoje. Ji ir vėl atsiminė šokį. Viljamo rankas sau ant liemens, šlaunų. Adelos žodžius. Evereto žvilgsnį.

Eidama koridoriumi ji girdėjo iš Lijanos kambario sklindant dejones. Balsai buvo du. Beveik neabejojo, kad antrasis balsas – Dilano. Štai tau ir po ištikimybės.

Nusileidusi laiptais žemyn išvydo sukuistą, tamsų pirmą aukštą. Lauke nieko nebuvo, bet be Lijanos su Dilanu, rodos, jų vilos pusėje taip pat buvo tuščia. Akivaizdu, jog kitos jos draugės nusprendė pasilikti pas vaikinus.

Ji išėjo į kiemą, atsisėdo ant suoliuko ir leido vėsiam lietui atgaivinti odą. Basomis pėdomis juto akmenis, jų švelnų, daugybės kojų nugludintą paviršių. Jautėsi vieniša, tokia vieniša, kaip tomis naktimis, kai ilgėdavosi Maiko. Tik šįkart Maiko ji nesiilgėjo.

Pajuto viduje bundant ugnį. Ji nenorėjo Maiko, nenorėjo ir Viljamo, turtingo tėvelio turtingo sūnelio, nenorėjo nieko kito, tik Evereto.

Delnu nejučia lėtai nuslydo prie tarpkojo. Pirštai užlindo už kelnaičių. Ji atsiduso. Evereto žvilgsnis, kai išvydo ją šokančią... Ji šyptelėjo. Sudrebėjo.

Lietus negalėjo užgesinti jos ugnies. Tik viena galėjo tai padaryti. Ji atsistojo. Kiemu nuėjo iki takelio, tuomet žengė per drėgnas samanas. Tarp medžių tamsa buvo dar tirštesnė, nuo drėgno šalčio nukrėtė šiurpas, atrodė, jog gali jausti šalčio pirštus sau ant sprando. Ji tyliai it miško gyvūnas tipeno taku. Išėjusi kitoje pusėje išvydo Evereto namą. Ją apšvietė šviesa, sklindanti pro antro aukšto langą. Namo veranda skendėjo tamsoje.

- Ką čia veiki? – išgirdo ji balsą.

- Atėjau pas tave.

- Pas mane? – susidomėjęs paklausė Everetas. – Maniau, šiąnakt būsi užsiėmusi.

- Ne. Tik ne su juo, - ji užlipo laipteliais į verandą. Išvydo Evereto šešėlį ant kėdės šalimais.

- Prisėsi šalia? – paklausė jis.