13 Nuovada

3 Dalis

„Prieš 13 metų. Dvi dienos iki pagrobimo"

Tai buvo mėgstamiausias mūsų žaidimas. Mama užversdavo trisdešimt keturias korteles su paveikslėliais o mudvi su Ele turėdavome surasti poras. Mama pradėjo pirmoji atversdama kelias korteles ir aš iš karto įsiminiau kokios jos buvo. Nesuradusi poros eilė perėjo Elei. Sesuo atvertė pirmas dvi korteles irgi nerasdama poros. Pirmu ėjimu aš irgi neradau, bet tai būdavo visada. Mama sakydavo jog tai apšilimas prieš prasidedant tikram žaidimui, ir ji buvo teisi. Ji visada būdavo teisi.

Atėjus mano eilei aš radau visas korteles. Elė supykusi atsistojo ir piktai pastūmė mane.

- Tu ir vėl sukčiavai, - rėkė ji kol mama ją galiausiai patraukė.

- Mergaitės, juk sakiau nesimušti, - mama pabarė mudvi abi vienodai nors visi čia esantys žinojome jog tai Elė pradėjo.

- Atsiprašau, mamyte. – abi kartu ištarėme ir sesuo ištiesė man ranką.

- Eime paskaityti knygų? – linktelėjau ir vedama Elės atsisėdau ant minkšto balto kilimo.

Mudviem patiko skaityti. Tiksliau Elė mėgavosi skaityti apie išgalvotas būtybes. Ji nenustodama apie jas kalbėdavo todėl aš irgi panorau paskaityti. Bet man sunkiai sekėsi susikaupti. Tarsi kiekvienas žodis kurį perskaitydavau įstrigdavo mano galvoje ir aš negalėdavau apie tai negalvoti.

Nežinojau kiek praėjo laiko, bet sesuo ir toliau skaitė, o man pradėjo skaudėti pilvuką nes slapta suvalgiau dar du keksiukus kai mama neleido. Jie buvo labai skanūs ir aš stengiausi juos greitai suvalgyti prieš mūsų žaidimui prasidedant. Pasekmės dabar, man skaudėjo pilvuką, o Ele buvo taip įsijautusi į knygą jog net nepastebėjo kaip pakilau nuo kilimo ir išėjau iš žaidimų kambario.

Įsikibusi į raudonmedžio turėklus atsargiai nusileidau žemyn ieškodama auklės. Ji visada pagelbėdavo man kai jausdavausi prastai. Tačiau man einant pro tėčio kabinetą išgirdau balsus. Balsas galvoje sakė jog turėčiau eiti, nesiklausyti tėvelio ir mamytės pokalbio, tačiau mano kojos sustingo pačios.

- Jie neturėjo jokios teisės, - piktinosi tėvelis trenkdamas kumštį į stalą. – Mes laukėm naujo širdies donoro du metus, kaip jie galėjo jį taip paprastai atiduoti be eilės?!

- Nurimk, - švelniai ištarė mamytė ir aš pažvelgiau pro pravertų durų plyšį. Mamytė uždėjusi ranką tėveliui ant peties tyliai kažką šnabždėjo. – Juk tai vaikas, aš galiu dar palaukti.

- Mes neturim laiko, - papurtė galvą jis suimdamas mamytės rankas ir prisitraukdamas jas prie lūpų. – Nepalik manęs vieno, aš to. – jis papurtė galvą ir užmerkęs akis giliai įkvėpė.

- Viskas bus gerai, pamatysi. Esu tikra greitai turėsim nauja donorą.

- Myliu tave, Stefani.

- Ką čia darai? – krūptelėjau išgirdusi auklės balsą ir tada atsivėrė plačiai durys.

Mama su tėveliu žvelgė į mane, o po akimirkos jų veiduose atsirado šypsena. Ne tikra, tarsi jie užsidėjo kaukes kurios neatspindėjo mamytės ir tėvelio. Aiškiai mačiau jų akyse dar neišriedėjusias ašaras, mačiau kaip viena akimirką mamos veide atsiradusi panika pasikeičia. Tada pirmą kartą supratau jog meluoja visi.

Dabartis.

Kažkur pypsėjo mano telefonas. Ne kažkur, o ant žemės prie mano suknelės kurią ten numečiau. Pakėliau skaudančia galvą nuo pagalvės ir nusibraukiau tamsias sruogas. Tiksliau tai kas turėjo būti tamsios sruogos. Išgėrusios vyno nusprendėm nudažyti mano plaukus jog neatkeiptume per daug nereikalingo dėmesio kai pasirodysiu viešumoje. Siaubingas pasirinkimas. Turėjau nueiti į saloną kur būtų profesionaliai man pakeitę spalvą.