13 Nuovada

25. Dalis

Mane išbudino durų skambutis. Iš pradžių nesuvokiau kas vyksta, bet tuomet pasigirdo dar vienas ir aš pašokusi iš lovos pastvėriau chalatą. Žvilgtelėjau į telefoną kuris rodė puse keturių ryto. Perbraukiau ranka per savo susivėlusius plaukus ir nė nežvilgtelėdama pro akutę atvėriau duris.

Mano žvilgsnis iš karto nuslydo žemyn kur gulėjo popierinis pirkinių maišelis. Širdies ritmas iš karto pagreitėjo ir drebančiomis rankomis paėmiau maišelį. Protas rėkė jog užtrenkčiau duris ir iškviesčiau policija, bet elgiausi kaip kvailė.

Drebėjau, o mano kvėpavimas strigo gerklėje. Atplėšiau maišelį ir ištraukiau geltonos spalvos vaikišką suknelę. Audinys nukrito ant žemės, o aš suėmusi už gerklės pradėjau eiti atgal kol užkliuvau už staliuko ir parkritau ant žemės.

Iš mano lūpų išsiveržė kūkčiojimas ir aš susiėmiau už veido. Kodėl?

Pradėjau skaičiuoti, bet tai nepadėjo, aš jau buvau toje baisioje vietoje ir iš naujo išgyvenau tas praleistas valandas. Vėl galėjau jausti jo rankas ant savo kūno, jo lūpas, jo kvapą ir ištartus žodžius.

Nežinojau kiek praėjo valandų, bet kai išgirdau telefono skambutį, krūptelėjau. Viskas ko dabar norėjau tai pasislėpusi nuo viso pasaulio likti vienui viena. Tikėjausi jog mobilus pagaliau nustos skambėjęs, bet mano nelaimei to nenutiko.

Sunkiai nurijusi gumulą giliai įkvėpiau ir atsiliepiau. Kad ir kas skambino galėjo šiandien nuo manęs atsiknisti.

- Kur po velnių tu esi? – piktas Loganos balsas privertė mane sukąsti dantis ir aš trumpam žvilgtelėjau į telefono laiką. Puse devynių.

- Pramiegojau, - užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau, bet vargiai padėjo susikaupti.

- Pasiųsti ką nors tavęs pasiimti ar pati atvažiuosi? – Logano balse girdėjau susierzinimą.

- Būsiu už dvidešimt minučių, - burbtelėjau išjunkdama pokalbį.

Palindau po dušu ir išsivaliau dantis. Pastvėriau pirmus pasitaikiusius džinsus ir juodą palaidinę be rankovių. Užsivilkau švarkelį ir pastvėriau nuo saulės akinius. Neturėjau laiko užsidėti makiažo, tikriausiai atrodžiau siaubingai, bet apie tai galėsiu galvoti vėliau. Dabar reikėjo tik nuvykti į nuovadą ir apsimesti jog dirbu. Neturėtų būti sunku.

Atvažiavau už geros valandos. Loganas tik nuvėrė mane piktu žvilgsniu ir liepė eiti į didžiąją salę. Nuo vieno stalo pastvėriau baltų popierių ir pieštuką. Reikėjo kažkuo užimti savo galvą, nes kitaip tikrai išprotėsiu.

Kabinete buvo visi komandos nariai. Beveik. Trūko Zojos, tačiau jos vietą pakeitė kita mergina. Šviesiai rudi plaukai, šviesios akys. Iš čia negalėjau pasakyti kokios spalvos jos buvo, bet pamačiusi mane ji šyptelėjo.

- Mikeila, čia mūsų nauja komandos narė, Amelija Lander. – Loganas mostelėjo ranka į merginą. – Ji pakeis Zoja. Amelija, čia mūsų komandos konsultantė Mikeila.

- Labas, man malonu prisijungti prie jūsų grupės, - ji ištiesė man ranką, bet aš tik linktelėjau ir atsisėdau į patį toliausią kampą kokį tik galėjau rasti šiame kabinete.

- Nekreipk į ją dėmesio, - nusijuokė Garis palinkdamas prie šviesiaplaukės. – Ji visada taip rytais neatsigėrus kavos.

Ignoruodama jį pradėjau piešti. Man reikėjo kažkuo užsiimti jog neišprotėčiau. Mintys vis šokinėjo, pusiau klausiausi Logano ir kitų, bet vis pagaudavau save begalvojant apie vyrą kuris amžiams mane paženklino.

- Tau viskas gerai? – prie manęs atsisėdo Liza. Galėjau suskaičiuoti ant dešinės rankos pirštų kiek kartų ji su manimi bendravo. Nejaugi iš ties parašytą ant mano kaktos kaip sumautai jaučiuosi?

- Aha, - numykiau neatitraukdama akių nuo savo meno kūrinio.

- Po galais, - nusikeikė Loganas ir mano pieštukas rankose sustingo. Pakėliau galvą ir šiek tiek patraukiau nuo saulės akinius kuriuos vis dar buvau užsidėjusi. – Atsimušam į sieną.

- Paskambinsiu septintai nuovadai, galbūt man leis pasikalbėti su mergaite. – Ištarė Sebastijanas, bet Loganas jį sustabdė.

- Tėvai atsisakė leisti mergaitei kalbėti su psichologais ar policininkais. Bijo jog mergaitės sveikata pablogės.

Džiaugiausi jog tėvai susiprotėjo ir pagaliau pasiėmė mergaitę iš nuovados. Ji patyrė siaubą ir dabar jai reikėjo ramybės ir pažįstamos aplinkos.

- Tuomet mes nieko neturim. – Numykė Liza ir mano rankose esantis pieštukas pradėjo suktis.

- Galėčiau peržiūrėti tos dienos miesto vaizdo įrašus, - pasiūlė Amelija. – Tačiau tai užtruks.

- Katė, - ištariau ir visų žvilgsniai susmigo į mane.

- Katė? – pakartojo Loganas vis dar atsirėmęs į sieną. – Kuo čia dėta katė?

- Džeisonas minėjo katę, jog ji susirgo ar ne?

- Tai kas?

- Jis neturi katės, - pradėjau vėl piešti, tačiau vyro balsas privertė mane vėl pakelti akis.

- Jo svetainė iškabinta katės nuotraukomis. Ar galime baigti kalbėti apie katę ir pabandyti išspręsti bylą?

- Jis meluoja, - išrėžiau pro sukąstus dantis. – Mano drabužiai būtų aplipę katės plaukais, bet nė vieno plauko, tą būčiau pastebėjusi.

- Gal jie tiesiog neprilipo? – kilstelėjo antakį jis ir aš pavarčiau akis. – Mikeila gana kalbėti apie katę.

- Aš sėdėjau ant sofos, būčiau aplipusi katės plaukais, be to mano kambarinė alergiška katės plaukais, jai būtų prasidėjusi alergija, bet jai viskas gerai. Tas vyras meluoja, gaukit orderį ir iškratykit jo namus.

Visi žiūrėjo į mane lyg būčiau pakvaišusi. Galbūt ir klydau, tačiau nuojauta sakė jog turėtume patikrinti tą namą.

Nepajutau kaip piršai pradėjo barbenti į stalo paviršių primindami man melodija. Per kūną perbėgo nemalonus jausmas suvokus dar vieną detalę.

- Kaip galėjau nepastebėti, - sušnabždėjau sau. – Melodija, jo namuose grojo ta pati melodija kurią man pagrojo Laila.

- Gari, sukviesk septintą nuovadą, - sukomandavo Loganas. – Liz, gauk orderį. – per kelias sekundes jis jau buvo prie mano stalo. – Tu su manimi, - ištarė nenuleisdamas nuo manęs akių. Neturėdama kito pasirinkimo linktelėjau.