13 Nuovada

4 Dalis

„Mika, pakelk tą geltoną suknelę aukščiau, aukščiau, dar šiek tiek. Šaunuolė, gera mergaitė"

Nužvelgiau vyro kabinetą kuriame buvo sudėtas visas jo gyvenimas. Vien pažvelgus į jo kabinetą būčiau pasakiusi tiek daug. Nuotraukos iš atostogų su šeima. Kai kurios atrodė senesnės nei dešimt metų, kitos visai naujos. Mano žvilgsnis nukrypo į nuotrauką kurioje dvi mergaitės jau buvo paauglės, o šalimais įsispraudęs berniukas. Ne vyresnis kaip dešimties metų.

Ant sienų kabėjo pagyrimai, diplomai už padarytus gerus darbus. Keli medaliai kurie buvo pakabinti lyg kokie trofėjai. Didelės dekoratyvinės gėlės, ir nedidelė knygų lentyną prikrauta knygų apie įstatymą. Keli voratinkliai kampe, ir įkyriai skraidanti musė kuri vis kėsinosi į šalimais padėtą bandelę.

- Panele Monro, džiaugiamės jog sutikote tapti mūsų konsultante. – Vyriškis praplikusia galva ištiesė ranką ir aš pasijutau nejaukiai. Būdavo iš ties nemaloni situacija kai žmonės laukdavo kol aš ištiesiu savo ranką. Bet tuomet vyras ilgai nedelsdamas parodė į kėdę priešais jį ir aš iš karto prisėdau.

Man nepraslydo pro akis jo nukrautas stalas. Jau trečias puodelis kavos. Ant popierių matėsi dėmės. Daugybę išbarstytų rašiklių ir atverstos kelios bylos. Vyras atsikrenkštė priversdamas mane pakelti akis į jį.

- Vadinkit mane Mikeila, - nusišypsojau kaip galima mieliau. – Ar aš jau paskirta komandai?

- Dar ne, - vyras pasiraitojo papilkėjusių marškinių rankoves ir išsitraukė aplankalą. – Yra penkios komandos kurios mielai jus priimtų į savo gretas.

- O yra tokių kurie nepriimtų? – pasidomėjau įsmeigusi žvilgsnį į musę kuri jau buvo įlipusi į vyro bandelę.

- Atsiprašau? – jis sutrikęs pasikasė savo galvą. – Yra keli detektyvai kurie atsisako konsultančių.

- Kokie?

- Norit žinoti detektyvų vardus kurie nenori konsultančių?

Būčiau pavarčiusi akis, bet susitvardžiau suvokusi kaip tai atrodytų nuovados šefui. Man tikrai nereikėjo jog po vieno pokalbio čia atsibelstų tėvas reikalaudamas visus atleisti iš darbo jeigu manęs nepriims.

- Detektyvas Henris Rosas, jis labiau mėgsta kelių žmonių kompanija.

- Kiek jam metų?

Stenlis atsikrenkštė ir šiek tiek atlaisvino savo kaklaraištį. Man neprasprūdo pro akis koks jis įsitempęs.

- Penkiasdešimt šešeri.

Linktelėjau, bet tikrai neketinau dirbti su senyvo amžiaus vyru kuris su manimi elgtųsi kaip su dukra, arba su kokia nors prielipa. Tik to man ir reikėjo.

- Loganas Freisonas, - po ilgos tylos prabilo jis ir aš iš karto galvoje nupiešiau vyro atvaizdą. – Po paskutinės konsultantės jis daugiau nebenori su jomis dirbti. Jam trisdešimt...

- Nesvarbu, - pertraukiau jį. – Imu.

- Imi? – kilstelėjo antakį ir aš greitai linktelėjau. – Geriau rinkis iš kitų, jie kur kas iškalbingesni.

- Manau puikiai susitvarkysiu su Loganu Freisonu. Jis čia?

Vyras dar bandė siūlyti kitus detektyvus su kuriais galėčiau dirbti, bet aš jau buvau nusprendusi ir neketinau persigalvoti. Galiausiai jis nusileido ir pranešė kur šiuo metu yra detektyvas su visa komanda. Jie buvo iškviesti į pagrobimo vietą. Nors viršininkas Stenlis norėjo jog likčiau čia ir palaukčiau detektyvo, bet aš norėjau keliauti. Man reikėjo prasiblaškyti ir negalvoti apie viršininko nukrautą kabinetą kuris vis dar stovėjo mano akyse. Nujaučiau jog vargiai galėsiu apie tai negalvoti vakare.