Tirpsta Siela

Tiksi laikas...

Rytais  jis sėdi prie virtuvės lango. Ant palangės pastatytas aušta, karštos kavos puodelis, o rankose uždegsta cigaretė šviečia. Jo akys, nuobodžiai tyrinėja praeinančius žmones. Lauke šalta ir tamsu, vėlyvas ruduo. Lapai jau seniai nukritę, paukščiai jau toli išskridę, palikę šį tamsų, liūdną miestą užnugary. Jis žvelgia aukšryn į dangų. Kas laukia toliau, kas slepiasi už tų pilkų debesų? Jo liūdnos akys užkliūna už motinos su maža dukrele. Jos atrodė laimingos, nors lauke buvo šalta ir tamsu. Jos juokėsi, žaidė. Jis įdėmiai stebėjo jų kvailiones, kol judvi pranyko rūke. Jis šyptelėjo ir pakilo nuo virtuvės kėdės, pasiėmė kavos puodelį į rankas ir atsigėrė iš jo. Praėjus kelioms minutėms iš lauko pasigirdo vaikų juokas:- tai keistas triukšmas.- Jis palinko į  langą,  ir staiga, pro tirštus, pilkus debesis pasirodė pirmieji saulės spinduliai.  Gatvėje, kamuoliu žaidė keli maži  berniukai, kurie nusprendė praleisti šią gražią dieną lauke, o ne mokyklos suole. Jis užsidegė dar vieną cigaretę. Jo namuose buvo tylu, buvo galima girdėti tik laikrodžio tiksėjimą ,,tik,.. tik,.. tik...". Garsas primenantis  apie neišvengiamą baigtį. Mirtis aplanko visus, visi kada nors ją išvys, tik ne visiems duota vienodai laiko. ,,tik,.. tik,.. tik..." Tiksi laikrodis. Tirpsta sekundės, minutės, valandos. Gyvenimas bėga pro pirštus lyg smėlis. Kad, kas jį be sustabdytų, kad leistų pagyventi, išmokti, suprasti. Duota tiek nedaug, bet nes, žmonės bėgame ir skubame gyventi. Kur gi nes bėgame, kas mūsų laukia pabaigoje? Ar verta kentėti, vargti dėl nežadėtos laimės? Tu įžengi pro gyvenimo duris, sustoji ties slenksčiu, pažvelgi, pasimėgauji tuo gyvenimo grožiu, malonumu ir išeini, tai tavo pabaiga. ,,Tik,..tik,.. tik...". Jis surūko savo paskutinę cigaretę ir išeina...