Tirpsta Siela

Lemtinga valanda

Mėnuo, to rudenio karščiausio,
Rodo tau kelią aukštyn į dausas
Tavo siela sužeista, ieško to džiaugsmo paprasčiausio
Ir jau netrūkus liūdnos tavo akys išvys, neryškias ryto blausas.

Visatos žvaigždės ryškiausios,
Visos rikiuojasi į begalinę amžinybės juostą
Jos tavo likimo vedlės ištikimiausios
Tave visą, tamsų ir sužeistą, baimės apjuostą,
Veda į Dievo žadėtas, dausas.

To apsiblaususio ryto rasa, ledinė ir tyra
Nuplauna tavo veidą graudų
Tu supranti, kad meilė vis dėlto yra
Ir tos žvaigždės padangėje, ženklas to aiškiausias.

Ant lūpų savų, tu pajusi angelo bučinį nuoširdų.
Tai ir bus tau atpildas saldžiausias,
Už žemėje patirtas kančias...