Soulbound: Embracing the Unseen

24 skyrius

Nors pamainą oficialiai jau esu baigęs, knygynui užsidarius nusprendžiu prisidėti prie tvarkymosi bei pasiruošimo rytojui. Kiti kažkur pranykę, tad kurį laiką leidžiu tik su savo mintimis. Kažkuriuo momentu užsigalvoju apie Kodį ir sužydėjusią mudviejų draugystę. Ausyse vėl suskamba šiandienos pokalbių nuotrupos, o į skruostus nejučia siūbteli kraujas. Porą sykių paplekšnoju veidą, tačiau šaltų delnų prisilietimas priverčia jį kaisti dar labiau. Pernelyg susitelkęs į raudonio malšinimą nepastebiu, jog šalia jau stoviniuoja Arturas. 

- Kokia širšė tau įgėlė?- išgirdęs kiek pašaipų jo klausimą net krūpteliu.

Piktai dėbteliu į kolegą, tačiau šis tik plačiai išsišiepia. Akį rėžia tarp priekinių dantų įstrigęs salotos lapo gabaliukas.

- Prieš vaipydamasis išsikrapštyk vakarienę iš tarpdančių,- atsidūstu toliau kruopščiai šluostydamas puodelius,- Ir šiaip, apie ką tu?

Arturas paskubomis parakinėja dantis ir panaikina nereikalingą svetimkūnį.

- Tu ir Kodis. Nuo kada esate tokie artimi, jog kartu trainiotumėtės po miestą?- jis šypsosi taip plačiai, kad aplink žalias akis net sugula nedidukės raukšlės,- Galvoji niekas nepastebėjo?

Kritiškai nužvelgiu kolegą. Numanau, jog jis lengvai nepasiduos ir kvos mane iki tol, kol gaus reikiamą atsakymą.

- Nežinau,- numykiu,- Pradėjome daugiau bendrauti ir tiek. Be to, jis kur kas geresnis draugas nei tu.

Arturas toli gražu neįsižeidžia. Jo lūpų kampučiai vis dar užsirietę į viršų.

- Gelbėju tavo kailį diena iš dienos, o tu mane iškeiti į dailesnį ir jaunesnį vaikinuką,- erzindamas pakumščiuoja mano petį.

Nesusilaikęs prunkšteliu. Atsitraukiu nuo šluostymo ir nugara pasiremiu į stalą. Arturas padaro tą patį.

- Juk žinai, kad visuomet būsiu tau skolingas,- stumteliu jį petimi,- Tačiau Kodis visai įdomus. Toks bendravimas man kažkas naujo.

Arturas supratingai linkteli.

- Regis, šviežias kraujas šiuose namuose bent jau tau į naudą. Kad ir tokiomis keistomis aplinkybėmis.

- Čia puikiai pakako ir tavo senstelėjusio karšto kraujo,- tariu per šypsnį,- Neieškojau naujų pažinčių.

Arturas kurį laiką parymo tylėdamas.

- Žinai, tapęs medžiotoju galvojau, jog nesivelsiu į žemiškus reikalus daugiau nei reikia. Tačiau žmogus negali būti vienas, kad ir kaip bandytų tuo įtikėti. Viena kita draugystė niekam nepakenks,- patrauko pečiais,- Juk reikia pritapti ir tame normaliame pasaulyje.

Nusistebiu ganėtinai brandžiais žodžiais iš jo lūpų. Paskutiniu metu daugiau girdžiu keiksmų ir prakeiksmų.

- Tikriausiai,- kiek padvejojęs pritariu,- Džiaugiuosi, kad bent jau Kajai tai puikiai sekasi.

- Suaugusiesiems viskas visada atrodo sudėtingiau nei yra iš tikrųjų. Mums kiekvienas susidūrimas, kiekvienas sprendimas, kiekviena galimybė yra amžinas pergalvojimas. Kaja tam dar nepasidavė, tad nesuteikti jai progos savaip atsiskleisti būtų buvę mažų mažiausiai žiauru,- Arturas giliai atsidūsta,- Pamenu, kaip su Eleonora paslapčia verkėme pirmąją naktį, kai ji atėjo į knygyną. Buvo siaubingai sunku suvokti, kodėl tokia našta krenta ant vaiko pečių.

- Kodėl manęs niekas nekvietė į šį raudų seansą?- kilsteliu antakį,- Nepatenku į sudėtingai mąstančių suaugusiųjų luomą?

Arturas prunkšteli.

- Ne tik patenki, bet ir perspjauni. Juokas juokais, tačiau tavo pasirodymas apskritai buvo kito lygio katastrofa. Atrodė, jog visas tavo pasaulis dužo į šipulius. Negalėjau pakelti to žvilgsnio. Kaip, po velniais, turėjau paguosti žmogų, kuris nė neprisimena, kodėl šitaip skauda?

Susivokiu, jog nauji įspūdžiai pamažu išblukino tos dienos prisiminimą. Kad ir kaip suku galvą, atskiri fragmentai nesusiklijuoja į visumą.

- Nejaugi nepameni?- nusistebi kolega.

Neigdamas papurtau galvą.

- Žinau, kaip čia atsidūriau, tačiau visa kita neryšku.

Arturas susimąsto.

- Atsiradai čia vidury nakties, per siaubingą liūtį. Kol laksčiau ieškodamas tau sausų drabužių, tyliai springai ašaromis ten ant sofos,- linkteli galvą į salės galą,- Prisiekiu, tas vaizdas taip giliai įsirėžęs mano atmintyje, kad galėčiau atpasakoti kiekvieną detalę. Buvo klaiku matyti tave tokį.

Pakurstyti Arturo žodžių šie momentai pamažu atgyja, tačiau neprisimenu, kaip tuo metu jaučiausi. Nors vaizdiniai ir ryškėja, jie atrodo tolimi, nenusakomi. Lyg žiūrėčiau filmą kino teatro ekrane. Lyg ten būčiau buvęs ne aš.

- Galbūt ir perspaudžiu. Tai visai normali reakcija po visko, kas nutiko per tokį trumpą laiką,- kolega tęsia toliau,- Įsivaizduok, kaip jaučiausi knygyne atsidūręs pats pirmas. Šis postas tada tik startavo, tad čia nebuvo nei vieno, kuris mane pasitiktų ir paaiškintų, kas bus toliau. Tikriausiai dar niekada nesijaučiau toks sutrikęs ir silpnas.

Mano širdis susispaudžia į kamuoliuką. Jaučiuosi atsiribojęs nuo tos nakties, tačiau negaliu apsakyti savo dėkingumo. Dėkingumo už tai, kad vieno baisiausių savo gyvenimo momentų nereikėjo išgyventi vienam. Dėkingumo už tai, kad šalia turėjau Arturą ir Eleonorą.

- Nežinau, ar kada nors tai sakiau, bet ačiū. Už viską,- nuoširdžiai šypteliu.

Arturas taip pat atsako švelniu šypsniu. Jis išsitiesina ir tėviškai pavelia mano plaukus.

- Juk žinai, kad dėl jūsų padarysiu viską. Kaip ir tu dėl mūsų. Tačiau kartais reikia padėti ir sau pačiam. Jei jauti, kad vienas visko nepakelsi, yra bent trys nugaros, į kurias gali atsiremti. Tau nereikia deginti savęs tam, kad kitiems būtų šilta.