Soulbound: Embracing the Unseen

29 skyrius

Pirmosios dienos po prabudimo buvo itin miglotos. Daug miegojau ir nubusdavau tik trumpam. Neturėjau jėgų jokioms veikloms už lovos ribų, tad minimalus apsitvarkymas jau buvo didelis žingsnis. Taip merdėjęs dar tris dienas, pagaliau kiek atsigaunu. Nubrozdinimai, sumušimai bei mėlynės apgijo. Kūno taip stipriai nebegelia. Įkyriai skauda tik didesnį kovos trofėjų - durtinę žaizdą ant šono. Nenuostabu, mat šis sužeidimas, ko gero, rimčiausias, kokį esu turėjęs. Net kyla nuostaba, kad apskritai ištvėriau kelionę iki namų. Visgi, atslūgus kūniškiems sopuliams, užklumpa kiti rūpesčiai. Pilnai sugrįžus gebėjimui mąstyti, į galvą ima plūsti įvairūs prisiminimai ir suprantu, jog viso to tikrai neišsigalvoju. 

Ausyse aidi kadaise artimų buvusių žmonių balsai, o prieš akis stoja neužtušuoti veidai. Viskam pamažu grįžtant susivokiu, kaip stipriai buvau išsiilgęs šių ištrintų momentų, tačiau toks jaukumas ilgai netrunka. Nepajaučiu staigaus lūžio ir kažkuriuo metu panirstu klampiame liūne. Minčių svoris užgula krūtinę su tokiu sunkumu, kad vos pajėgiu įkvėpti. Prisimenu geliantį išdavystės jausmą ir dūžtantį pasitikėjimą. Prisimenu triuškinantį praradimo skausmą, kai iš po pat nosies buvo nušvilptas mano gyvenimas ir tai, kas brangu. Tačiau aštriausiai pjauna prisiminimai apie save. Visuomet norėjau pažinti tikrąjį save, tačiau dabar už viską labiau norėčiau tai pamiršti. Deja, praeitis, tikriausiai, pasiveja nepriklausomai nuo to, kaip greitai nuo jos bėgi. Ji tarsi šešėlis, kurio gal ir nepastebi, tačiau ji visuomet šalia. 

Bauginančioje nakties tyloje suprantu, jog tai tikra kaip niekada. Mano mažoje teatro scenoje nukrinta kaukės ir vaidmenys susimaišo. Trejus metus dirbau su tokiu pasišventimu ir naikinau tai, kas bloga, tačiau tai, kas šlykštu, visuomet slypėjo po mano paties oda. Prisimenu visus kartus, kai skriaudžiau silpnesnius. Kai mano rankos ėmėsi to, kas neatitaisoma. Vidų drasko suvokimas, jog kūriau netikrą iliuzijų pasaulį ant degančių senojo pamatų. Akyse tvenkiasi ašaros, tačiau net sulaikydamas kvapą bandau jas nuryti. Jaučiuosi paklydęs tuose fragmentuose. Nebežinau, kaip susitelkti į tai, kas svarbu. Nežinau, nuo ko pradėti ir kaip su viskuo tvarkytis. Suprantu, jog lieka vienintelė viltis - Baltazaras. Prigulu ir užsimerkiu. Mano sąmonė išslysta anapus. Netrukus atsiduriu baltajame kambaryje. Esu pernelyg išsekęs, tad kelionė nebuvo itin maloni. Šiek tiek sumėto, tačiau išsilaikau ant kojų.

- Neitai,- skubindamasis prie manęs, Baltazaras susigraudina,- Kaip mane išgąsdinai. Negalėjau nustoti jaudintis.

Pajaučiu jo rankas ant savo nugaros, tačiau atgal jo neapglėbiu. Tiesiog kreivai šypteliu, kai jam atsitraukus susitinka mudviejų žvilgsniai.

- Kaip laikaisi? Prisėsk,- Baltazaras moja stalo link.

- Šiek tiek aplamdytas, tačiau gyvas. Ar kad ir kaip ten bebūtų,- klestelėdamas į kėdę numykiu.

- Matau, kad humoro jausmo nepraradai,- šiltai nusišypso senukas,- Eleonora gerai tave sugydė.

- Taip, tačiau kokia kaina.

Baltazaras kaipmat susipranta, ką noriu pasakyti. Šypsena jo veide priblėsta.

- Neitai,- taria kiek rimčiau,- Suprantu, kad nei vienam iš jūsų nepatinka matyti kitą aukojantis. Patikėk, man taip pat, tačiau tokia auka buvo jūsų apsisprendimas.

Kurį laiką tyliu. Pirmasis prisiminimas mano medžiotojo sąmonėje yra būtent Baltazaras. Jis paaiškino elementarias taisykles, būsimo darbo specifiką ir kitas kontrakto subtilybes. Pamenu ir tai, kaip pats su tuo sutikau. Sutikau, kad būsiu demonų medžiotojas ir apleisiu savo praeitį. Ir tik dabar suprantu, kodėl priėmiau tokį sprendimą. Tai buvo pasirinkimas žengti sunkesniu keliu, kad išpirkčiau žemiškojo gyvenimo nuodėmes ir mano siela rastų ramybę. Viduje karčiai susijuokiu. Man nepriklauso toks pasirinkimas. Purvo dvokas smelkia sielą taip giliai, kad toks menkas atpirkimas negali jo pašalinti. Šis pomirtinis gyvenimas ne antrų šansų karalystė, o klaidų, kurių negaliu ištaisyti, aidas. Tai tik užuovėja, padėjusi pasislėpti nuo to, ko iš tiesų nusipelniau.

- Jei reikėtų rinktis antrą kartą, galbūt dabar priimčiau kitokį sprendimą,- atsidūstu nudelbdamas akis žemyn.

Dangstymasis medžiotojo tapatybe ir demonų gaudymas savimeilės tenkinimui nieko nekeičia. Visa tai turėtų prasmę, jei galėčiau ką nors sutvarkyti tebebūdamas savimi. Tai ne toks stebuklas, kurio meldžiau. Mano vieta ne čia. Mano vieta pragare.

- Neitai, esu čia labai ilgą laiką, tačiau vos keletas manęs ieškojo su tokiu žvilgsniu akyse kaip tądien tavo. Jis šaukė meilę ir ryžtą. Tokį, kuris gali pakeisti ne vieną gyvenimą. Ir tu tai darai. Kiekvienas tavo žingsnis keičia pasaulį,- Baltazaras šypteli.

- Toks kaip aš nemoka mylėti. Taip, medžioju demonus, tačiau ką tai keičia tiems, kuriuos palikau.

- Neapgauk savęs. Jei kažką praradai, nereiškia, kad to nebeturi,- Baltazaras atsidūsta,- Pasaulis, kurį kadaise pažinojai, vis dar teka kaip įprastai ir tu prisidedi prie jo kūrimo. Galbūt nesi toks, koks buvai anksčiau, tačiau šis darbas nėra beprasmis. Žemiškasis pasaulis tai jaučia. Tavęs taip pat kažkas ilgisi. Kaip vėjo, kaip lietaus ar saulės.

Purtau galvą. Niekas negali ilgėtis to, kuris jiems suteikė tiek skausmo. Vienintelis nuostabus dalykas ir yra tai, jog manęs ten niekas neprisimena.

- Neprisiminti, ko ilgiesi ir koks buvo tavo gyvenimas iki tos lemtingos akimirkos, sunku ne tik tau. Sunku ir tiems, kas liko. Tačiau visi, kuriuos sujungia likimas, turi bent kartą išsiskirti. Tavo laikas ten baigėsi, todėl turi gyventi toliau, nemaišydamas to, kas neturi būti kartu,- Baltazaras spusteli mano petį.

Pagalvoju apie iš naujo prisimintą seserį. Nors ir skaudu, džiaugiuosi, jog ji turi galimybę gyventi negriauždama savęs dėl to, kas nutiko. Sofijos pasaulis keičiasi kiekvieną dieną, tačiau jame jau nėra kaltės dėl to, ko ji negali pakeisti. Jos pasąmonėje nebeegzistuoja savanaudis brolis, kvailais pasirinkimais įstūmęs šeimą į negandų duobę. Deja, šis paklydęs brolis ir vėl priklauso anam pasauliui. Mane varsto pluoštas jausmų, kurių nepajėgiu aprėpti, ir akimirką pagalvoju, jog pratrūkęs išbersiu viską, kad tik tai liautųsi.

- Ar supranti?- mano susimąstymą perskrodžia Baltazaro balsas.

Pakeliu akis į globėją. Jis ramiai šypsosi it nenujausdamas, kas iš tiesų sukasi mano galvoje, tačiau kartu ir guosdamas lyg viską žinotų. Šiek tiek linkteliu.

- Dėl šios priežasties ir veikia abipusis prisiminimų užraktas. Bardo taip elgiasi ne todėl, kad gali, tačiau todėl, kad tai būtina siekiant suvaldyti chaosą.

Baltazaro žodžiai atrodo logiški, tačiau net kyla juokas, jog tariamai chaosą valdanti pomirtinė organizacija šiam darbui atrinko tokį kaip aš. Dar sykį suabejoju ne tik savo, bet ir Bardo pasirinkimais. Mano įsitikinimai pamažu byra ir nė nežinau, ar įmanoma tai sustabdyti. 

- Ar koks medžiotojas yra viską prisiminęs?- mano lūpas apleidžia vienintelis klausimas.

- Kaip galvoji, kur dingsta nesuskaičiuojama galybė prisiminimų to, ką girdėjai, regėjai ir jautei? Taip, Bardo gali naikinti smegenyse įrašytus siužetus, tačiau jais paženklinta visa žmogaus esybė. Ji niekada nepamiršta. Dangiška sistema nėra tobula, tad spragų neįmanoma išvengti. Kartais medžiotojai viską prisimena patys. Kartais praeitį atrakina sugrįžę kitų žmonių prisiminimai. Deja, to ištaisyti neįmanoma, o ši būsena labai pavojinga. Kuomet susiliejimas trina ribas tarp sąmonės ir pasąmonės, kai žinomos tikrovės taisyklės laužomos, o sapnai ir vizijos paima viršų, galima laukti tik beprotybės. O medžiotojas negali skleisti sumaišties. Tai pažeidžia pamatinį šios pareigybės dėsnį.