Soulbound: Embracing the Unseen

28 skyrius

Akių vokai it suklijuoti, tačiau vargais negalais pajėgiu nors truputėlį prasimerkti. Šviesa klaikiai dirgina. Kelissyk sumirksiu, kad numalšinčiau įkyrų perštėjimą. Galvą spaudžia bukas skausmas, o kūnas keistai nutirpęs ir sunkus. Sopa viską nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų. Atrodo, jog labai ilgai buvau visiškoje tuštumoje be laiko ir erdvės, tad dabar visko per daug. Pajuntu tolygų savo kvėpavimą. Darau prielaidą, jog esu gyvas. Pamažu ima sklaidytis ir sąmonės rūkas. Susivokiu gulįs savo lovoje. Tikriausiai dabar naktis ar bent jau vakaras, kadangi pro langus vidun skverbiasi tik žibintų šviesos, o ant staliuko blausiai dega lempa.

Staiga smegenyse kažkas spragteli. Dėlioju išbarstytos atminties fragmentus į vietą. Prisimenu, jog buvome medžioklėje. Prisimenu įtemptą kovą ir kolegų klyksmus. Tada buvo skausmas ir tamsa. Bandau atsikelti, bet raumenys protestuoja lyg būtų pamiršę, kaip turi veikti. Šiaip ne taip išsijudinu, tačiau šoną nutvilkia aštrus skausmas ir nuo kryčio atgal į patalus išsigelbsčiu tik pasirėmęs alkūne. Lūpas palieka tyli aimana. Nuo lovos krašto pakyla kita galva, kurios iki šiol nepastebėjau. Mano apsiblausęs žvilgsnis susitinka su Kodžio. Užsimiegojęs vaikinas porą kartų mirkteli it nepilnai suvokdamas, kas vyksta, tačiau netrukus jo kiek pablyškęs veidas akimirksniu įgauna spalvą. Kodis staigiai pakyla nuo grindų. Reakcija kiek atsilieka, tad nespėju nė suvokti, kaip jo rankos apsiveja mano kaklą. Vaikino apkabinimas tvirtas ir šiltas. Nenoriu atsitraukti, tačiau kūną perveria skausmas, tad tyliai švokšdamas švelniai atitraukiu vaikiną nuo savęs.

- Nemaniau, kad kada nors iš tavęs šito sulauksiu,- tariu.

Gerklė sausa, rodos, pilna smėlio. Mano balsas prikimęs, vos prabilus keistai lūžta. Beveik savęs neatpažįstu. Kodis šiek tiek atsitraukia ir greitu judesiu megztinio rankove persibraukia veidą. Tik jam patraukus ranką susiprantu, jog jis bando maskuoti ašaras.

- Tylėk. Net neįsivaizduoji, kaip visus išgąsdinai. Buvai išsikinkęs tris paras,- vaikino balsas kiek virpteli.

Širdis skaudžiai suspurda, leisdama suprasti, jog man nepatinka matyti jo ašaras. Liūdesio, baimės bei palengvėjimo mišinys Kodžio veide persmelkia iki pat gelmių ir negaliu to ignoruoti. Nejučia kilsteliu ranką prie vaikino skruosto ir pirštais nubraukiu pavandeniavusią akį. Šoną tebediegia, tačiau jau nekreipiu į tai dėmesio.

- Nemaniau, kad manęs taip pasiilgsi,- atsargiai glausdamas delną prie jo skruosto šypteliu.

Kodžio oda šilta. Ją liesdamas pajaučiu savosios šaltumą.

- Esi paskutinis mulkis,- taria vos sulaikydamas kūkčiojimą ir kilsteli žvilgsnį į mane,- Sakei, kad viskas bus gerai, bet grįžai plūsdamas krauju. Galvojau, kad mirsi vietoje.

Ranka nuslenku prie vaikino kaklo ir atsargiai stumteliu jo galvą sau ant peties. Dieglys varo iš proto, tačiau stropiai glostau jo nugarą ramindamas. Nejučia pagilinu kvėpavimą ir imu uosti jo kvapą. Citrusų aromatas kutena nosį, tačiau labiau už viską džiaugiuosi galėdamas jį jausti. Kodžio kūnas glėbyje po truputį atsipalaiduoja, o mano delnai kiek sušyla.

- Viskas gerai. Aš vis dar čia, ar ne?- sušnibždu jam į viršugalvį.

Žinau, kad tai tik menkas pasiteisinimas iš mano pusės. Jis viską matė. Matė ir kiti. O gražu tikrai nebuvo. Po kurio laiko Kodis nutraukia kontaktą ir darsyk suskumba šluostytis ašaras. Ore švelniai sulaikau jo ranką.

- Tau nereikia slėpti savo ašarų. Jei dar sugebi verkti, vadinasi, viską atlaikei.

- Nebuvo lengva,- vaikinas išspaudžia tylų prunkštelėjimą,- Rūpinausi tavo žaizdomis beveik visą savaitę. Būti slaugytoju daug sunkiau nei įsivaizdavau.

- Ačiū,- šis paprastas žodis negali išreikšti dėkingumo, kurį jaučiu, tačiau nepajėgiu sugalvoti nieko prasmingesnio.

Kodžio lūpų kampučiai kiek pakyla.

- Pakviesiu Eleonorą,- tetaria ir paskubomis išdumia iš kambario.

Atsidusęs pramankštinu kaklą. Galva zvimbia ir jaučiuosi be galo pavargęs. Kilsteliu marškinėlius. Ant dešinio šono šiek tiek labiau į nugaros pusę pūpso baltas tvarstis. Jis kiek kruvinas, tačiau kraujas jau sukrešėjęs. Nors savo veido dar nemačiau, suprantu, jog tiek laiko nepakako viskam pranykti, kadangi kūnas vis dar išmargintas mėlynėmis bei nubrozdinimais. Dažniausiai gyju greičiau nei paprastas žmogus, tačiau bėgdamas per to vakaro vaizdinius net raukausi, suprasdamas sužalojimų rimtumą. Dirsteliu ir į sutvarstytą delną. Dar vienai detalei prisijungus prie dėlionės prisimenu ir tai, jog iškviečiau savo ugnį. Intensyvų minčių kratymą pertraukia garsūs žingsniai. Netrukus pro duris įlekia visi namų gyventojai. Kaja nieko nelaukdama šoka ant lovos ir įsispraudžia prie manęs. Apkabinu merginą stengdamasis neparodyti, kad skauda, tačiau nelabai pavyksta, mat Arturas netrukus ją atitraukia.

- Neitai, be proto mus išgąsdinai,- kone verkdama prabyla Kaja.

Arturas ją paguodžiamai prilaiko, tačiau visas jo dėmesys nukreiptas į mane.

- Net neįsivaizduoji, kaip siaubingai atrodei,- taria ir lengvai nusišypso,- Drąsiai sakau, sveikas sugrįžęs.

- Patikėk, jausmelis irgi nekoks,- prunkšteliu ir žvilgteliu į Eleonorą.

Ji vis dar atrodo stipriai sunerimusi, tačiau akyse spindi džiaugsmas nepraradus artimo draugo. Mano dėmesį patraukia kai kas kito. Jos plaukus puošia daugiau pilkesnių sruogų. Neprireikia nei minutės, jog suprasčiau, kiek daug ji padarė, kad vėl pramerkčiau akis. Kiekviena žaizda, kiekvienas lūžęs kaulas, kurį jai teko sugydyti, iš jos pačios atėmė nemažą saują dienų ar net mėnesių. O tai, ką ji atiduoda, pas ją jau nesugrįžta. Nuovargis, skausmas, džiaugsmas ir graužatis susimaišo į vieną. Mano akys ima drėkti.

- Ele,- kone sušnabždu, pirštais priliesdamas sidabru spindinčią garbanėlę,- Tavo plaukai...

- Nagi nagi, nežiūrėk į mane šunelio akimis. Man visai tinka,- ji nuoširdžiai šypteli ir ištiesia savo rankas,- Geriau ateik čia.

Mudviem apsikabinus nebepajėgiu sulaikyti ašarų. Tyliai kūkčioju jos kaklo linkyje ir nebyliai apgailestauju, kol galiausiai išlieju didžiąją dalį sumišimo ir grįžtu į save. Atsitraukęs nusišluostau paburkusias akis.

- Nebloga buvo naktelė,- kone juokdamasis patraukiu varvančią nosį.

- Kai supratau, ką tas mulkis iškrėtė, buvau pasiruošęs nutraukti galvą jam nuo pečių, tačiau reikėjo pasirūpinti tavimi. Jis ir ta kita paspruko,- Arturas atsidūsta.

- Atsiprašau. Jei tik būčiau buvęs nors sekundę greitesnis ir akylesnis, būtume galėję jį pričiupti,- kaltai nudelbiu akis.

- Neitai,- ganėtinai piktai pradeda Arturas, tačiau netrukus jo tonas sušvelnėja,- Puikiai žinai, kad visko nuspėti neįmanoma. Bet vienas dalykas aiškus kaip dieną. Viskas gali būti sukrušta, tačiau niekas negalės mūsų parklupdyti tol, kol turėsime vienas kitą. Ir visiškai nesvarbu, kiek jų paleisime gelbėdami savus. Tai visada bus aukščiau to, ką darome.

Arturo žodžiai sminga giliau nei bet kokio peilio ašmenys ir viduje neapsakomai džiaugiuosi, jog šios pomirtinės misijos komandoje turiu juos visus. Kol jausmai dar švieži, daug kalbamės. Kodis taip pat čia ir lengviau atsikvepiu, kad jie visi sveiki ir saugūs. Visgi, neilgai trukus išsisemiu ir prisireikia pailsėti. Visiems išėjus, lieku vienas. Apsunkusios akys merkiasi. Miegas jau tyko kažkur už kampo, tačiau staiga pratrūksta minčių užtvanka. Prisiminimų banga užlieja visiškai tam nepasirengusį protą. Pašoku greičiau nei pajėgia kūnas, nutvilkia šoną, o akyse net sužimba žvaigždutės. Oras užstringa gerklėje. Atrodo, kad siena priešais tolsta, o kambarys ima trauktis nuo milžiniško suvokimo.

Aš prisimenu. Naktį, tamsą ir begalinę mane prarijusią tuštumą. Prisimenu baimę, neužtikrintumą bei triuškinantį nevilties jausmą. Prisimenu Sofiją ir jį. Tą patį, kuris mane pribaigė prieš trejus metus ir vos to paties nepadarė prieš tris dienas.

Kostiumas ir šviesūs plaukai.

Leo.