Soulbound: Embracing the Unseen

23 skyrius

Kitą dieną niekaip negaliu iš galvos išmesti ne tik savo esaties reikalų, bet ir kiaurai veriančio Kodžio žvilgsnio. Kažkodėl apie jį galvoju daugiau nei reikia, o tai tik dar labiau jaukia ir taip perkrautą protą. Visgi, su niekuomet nenutrūkstančiu minčių srautu gyventi jau esu pratęs, tad kasdienės veiklos tai neįtakoja. Sėkmingai nudirbu savo darbus ir nė neišsiduodu, jog mano dėmesys viena koja kitur. Baigus pamainą pribręsta poreikis pakeisti aplinką. Vos Eleonorai perėmus mano poziciją išdrožiu iš knygyno. Niekur nesiskubinu ir visai nejučia užsižiūriu į savo sportbačius, tad nepastebiu kliūties priešais.

- Kažkur trauki?- stabteliu tik išgirdęs pažįstamą balsą.

Kilsteliu akis. Už poros žingsnių stoviniuoja Kodis. Susitikus mudviejų žvilgsniams vaikinas šypteli. Atkreipiu dėmesį į didoką krepšį ant jo peties.

- Tik vėdinu galvą,- nusišypsau ir kilsteliu antakį,- O tu? Sugalvojai išsikraustyti?

- Priešingai, įsikraustau. Pasiėmiau keletą daiktų iš namų.

Linkteliu ir sekundėlę patrypčioju vietoje.

- Viskas gerai?- pagaliau paklausiu.

Kodis kiek sutrinka, tačiau greitai susivokia, kas tiksliai mane domina.

- Ne, manęs niekas nepagavo. Nemanau, kad esu sekamas visą parą,- bando viską nuleisti juokais, tačiau kartu ir susimąsto,- Tikriausiai?

Nesusivaldęs prunkšteliu.

- Net ir demonai turi svarbesnių reikalų nei spoksoti į tavo dailų veidelį,- eilinį kartą pasibaisėju savo negebėjimu atsirinkti žodžių prieš jiems išlekiant iš burnos.

Kodis vypteli, bet galiausiai puse lupų nusišypso.

- Jei jie grožėtųsi per atstumą, man tikrai nebūtų gaila.

Mudu persimetame dar pora žodžių ir numanau, jog jau būtų laikas eiti, bet lieku stypsoti vietoje. Nespėju suprasti savo kūno elgesio, tačiau protas jau numatęs žingsnį į priekį.

- Gal nori pasivaikščioti kartu?- išgirstu savo paties balsą.

- Kodėl gi ne.

*

Kadangi neturime konkretaus kelionės tikslo, truputėlį pavaikštinėję judriomis gatvėmis stabtelėjome užkąsti. Pastebėjau, jog kalbamės daugiau nei įprastai. Tai kažkas naujo. Ir ne tik todėl, kad dažniausiai Kodis ne itin kalbus, bet ir dėl to, jog apskritai retai tiek daug kalbu žmogiškomis temomis. Neskaitant kitų gatvės parduotuvėlių savininkų neturiu paprastų bičiulių, tad nesu linkęs leistis į bergždžius paviršutiniškus pokalbius ar asmeniškumus. Visgi, dabar jaučiu, jog toks pašnekesys ne tik neerzina, bet ir yra ganėtinai malonus. Pasistiprinę nusprendžiame pratęsti pasivaikščiojimą. Vos mums išėjus iš restorano, Kodis akimirkai sustoja ir susiraukia.

- Taigi, tau nepatinka itališkas maistas. Kokio velnio ėjome būtent čia?- burbteli.

- Ir nesakiau, kad patinka. Bet šiame rajone egzistuoja verslo solidarumas. Restorano savininkė dažnai užsuka pas mus,- gūžteliu pečiais,- Be to, atrodė, jog tau patiko.

- Patiko, ir net labai. Tikriausiai patiktų ir tau, jei tavo skonio receptoriai nebūtų nužudyti to siaubingai aštraus maisto, kurį visada valgai,- Kodis prunkšteli.

- Mano skonio receptoriai plieniniai kaip ir aš,- tariu per šypseną.

- Užtat tavo smegenys medinės. Kaip ir tavo juokeliai,- atšauna Kodis, priversdamas mane susijuokti.

- Taip negražu. Noriu atgauti pinigus už maistą,- stabteliu ir žaismingai ištiesiu ranką.

 Kodis kritiškai nužvelgia atkištą galūnę.