" Rytas.
Diena.
Vakaras.
Naktis.
Nežinau kiek laiko sėdėjau ir žiūrėjau į tavo nuotrauką, laikas tiesiog dingo.
Kai pirmą kartą paėmiau rašiklį į rankas nesupratau, kaip šie laiškai mane veikia.
Bet dabar. Dabar aš nebegaliu tau nerašyti atrodo tai ramina, tačiau čia dirbantys daktarai sako kitaip.
Jie visi mano, kad aš išprotėjau, netekau proto po to kai mane palikai.
Mane čia dažnai aplanko tavo mama. Nesuprantu kodėl, bet ji kartoja, kad turi svarbią priežastį laikytis ir nepalūžti, todėl ji nori man padėti.
Mano sesuo vis dar tariasi su vadovybe, kad mane išleistų, bet man viskas gerai.
Aš nekenčiau šios vietos, bet jie leidžia man pabūti vienam bent 10 minučių.
Jie kalba, kad tavęs nėra jau 3 mėnesius, bet atrodo ilgiau.
Aš visdar prisimenu, kokia laiminga tu buvai tą dieną, norėjai man kažką pasakyti, bet aš buvau užsiėmęs.
Dabar tik svajoju apie vieną dieną su tavimi..."
Louis užvertė knygelę vos tik prižiūrėtojai įėjus į palatą. Ji pervėrė jį tuo pasibjaurėjusiu žvilgsniu ir prabilo:
- Tu ligonis. Psichas. Niekas sušiktai nėra toks išprotėjęs kaip tu. Tu apsėstas jos, gyvenk kvailį.- ir iš dalies ji buvo teisi, net Louis tai pripažino. Jis buvo jos apsėstas, bet visa tai buvo tik iš ilgesio ir meilės jai.
- Jei žinotum kaip ją myliu, kalbėtum kitaip.- Louis tyliai prabyla, tačiau prižiūrėtoja tai išgirsta.
Paprastai Louis nekalbėdavo su ja ar betkuo kitu, todėl ši vos išėjusi iš palatos nuskubėjo pas daktarą pranešti kas įvyko.
Tuo metu Louis kiek atsipalaidavo ir rašė toliau.
"Kiek pamenu tu visada buvai optimistė, tikriausiai ir dabar įžvelgi kažką gero tame, kad aš sėdžiu psichiatrinėje.
Tu sakytum kaip tai padeda susipažinti su naujais žmonėmis ir jų problemomis.
Bet čia būti man yra kankynė. Aš negaliu aplankyti tavo kapo ar pamerkti gėlių, aš tik sėdžiu čia.
Ar žinojai, kad įsimylėjau tave dėl tavo šypsenos? Niekas niekada taip gražiai nesišypsojo, tavo šypsena buvo ypatinga kaip ir tu pati..."
Louis užsimerkė ir jo protas prisiminė jos šypseną.
-flashback-
- Gegužės 3d.-
Ji tyliai sėdėjo ant suolelio, kurio dažai jau buvo beveik nusilupę, ir kūkčiojo į savo delnus.
Jis tikriausiai būtų praėjęs pro šalį, bet širdis... širdis neleido jam to, todėl jis sustojo priešais ją ir atsitūpė, kad bent kiek matytų jos veidą.
- Kad ir kas tave įskaudino jie neverti tavo ašarų brangioji.- jis švelniai prilietė jos ranką.
Mergina sušniurkštė nosimi ir atsidengė veidą. Netoli jos skruosto puikavosi nemaža mėlynė.
- Jis ir vėl tai padarė. Jis man žadėjo, bet jis ir vėl man trenkė.- mergina pradėjo dar labiau raudoti.
Louis neleido sau jos taip palikti ir jis lėtai bei švelniai apkabino jos pečius.
Ji įsikniaubė į jo marškinius ir šie greit permirko jos ašaromis.
- Na jis tikriausiai baisiai negražus, kad trenkė tau, nes tavasis grožis greit neišgaruos ir neatiteks jam.- Louis nusišypsojo nors ji to ir nematė.
- Jis tikrai baisus.- ji sukikeno ir atsitraukė nuo Louis ir dabar... dabar jis įžvelgė, kokia graži ji buvo.
- Aš Louis- vaikinas ištiesė jai ranką.
- Eleonor- mergina nusišypsojo ir paspaudė jo delną...
84karina48
