"Oh Elie. Nežinau, kiek laiko čia sėdžiu, bet žinai... Tikriausiai nebegalėsiu daugiau rašyti tau laiškų. Jei vis dėl to klausi kodėl; man baigėsi popierius, rašalas, o iš tavo motinos nieko nebegaunu. Man regis, jie nebeleidžia manęs lankyti.
Aš iš tiesų svarsčiau ar turėčiau rašyti tau laiškus, bet PO VELNIŲ! AŠ TAIP TAVĘS PASIILGAU!
Aš myl..."
Louis kratė rašiklį ir vėl pabandė rašyti.
"...liu tave.
Žinai, niekada negalvojau, kad man teks įsimylėti, bet sutikęs tave patikėjau meile.
Tikra meile, tokia, kokią jaučiu tau.
Tavo akys, tavo lūpos, tavo kvapas, tavo grožis...
Viskas pamažu dingsta.
Nebelieka nieko.
Tik tuštuma.
Jie nusprendė rytoj patikrinti man 'bukumą', bet vis tiek nemanau, kad man pavyks iš čia išeiti.
Net ir labai norėdamas, aš negalėčiau būti mūsų namuose, prisimindamas visas nuostabias akimirkas su tavimi.
Aš pasiilgau tavęs Elie, labai pasiilgau..."
-Flashback-
-Rugpjūčio 31d.-
Jis skaudžiai verkė. Jos nebėra. Viskas kas liko iš tos dienos, tai sumaitotas automobilis ir kaip ekspertai sako 'miręs merginos kūnas'.
Jis žinojo, kad tikri vyrai neverkia, bet Eleonor jam reiškė viską. Ji buvo jo gyvenimas, jo saulė, jo šviesa.
Dabar čia buvo tamsu be jos.
Namuose išjungtos visos šviesos, tyla ir šlapia pagalvė.
Jis nenorėjo jos prarasti, jis nenorėjo.
Jis manė, kad dėl visko kaltas buvo jis, tik jis. Juk jis prašė jos važiuoti iki Liam namų per baisią liūtį. Jis to prašė, bet nežinojo, kad viskas taip baigsis.
Jis neskandino savo liūdesio degtinėje, nes žinojo, kad jei tą vakarą nebūtų tiek gėręs jam nebūtų tekę išprašyti Eleonor iš namų. Ji nebūtų mirusi, jei ne jo kvailus bei girtumas.
Bent jau jis taip manė.
"Nes kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį..."
84karina48
