"Kiek kartų aš bijojau tau pasakyti savo jausmus? Dabar net pats negalėčiau suskaičiuoti. Bet kai tai pasakiau man tai buvo nuostabiausia akimirka gyvenime, nes tu atsakei tuo pačiu.
Ar pameni pirmą kart kai atbėgai pas mane sakydama, kad visas pasaulis atsisuko prieš tave? Tą dieną aš tave pamilau dar labiau..."
-Flashback-
-Gegužės 17d.-
Garsus bei įkyrus skambutis pasigirdo namuose ir Louis bėgte nubėgo prie durų prieš tai nukrisdamas nuo laiptų.
Jis energingai atidarė duris ir išvydo žmogų okupavusį jo mintis.
Jam neaspėjus sureaguoti ji jau stovėjo smarkiai jį apsikabinusi.
- Eleonor, kas nutiko? Ar jis vėl tau trenkė?- Louis paspyrė duris, kad šios užsidarytų.
- Ne. Jis pasakė, kad aš esu nerangi kalė, po to liepė man būti pasiruošusiai ir laukti jo lovoje, nuogai.- Ji atsitraukė nuo Louis ir sušniurkščiojo nosim.- Atleisk, kad įsiveržiau čia taip vėlai, tiesiog... Aš neturiu daugiau kur eiti.
Ir ji nemelavo. Ji neturėjo daugiau pažįstamų gyvenančių Londone išskyrus Louis ir beabejo, jos patėvį.
- Jei nori gali pasilikti čia, rytoj galėtume nuvažiuoti iki tavo namų ir surinkę tavo daiktus parvežti čia visam laikui.- Louis nusišypsojo jai, turėdamas gerus bei nuoširdžius ketinimus.
- Aš ne... negalėčiau, aš tik trukdyčiau tau.- Mergina susigėdo pati to nejusdama.
Louis tvirtai suėmė jos pečius ir šiek tiek palinko į priekį, priversdamas jų abiejų širdis plakti smarkiau.
- Tu niekada, girdi, niekada man netrukdysi- jis stipriai ją apsikabino.
- Visas pasaulis visada atsisuka prieš mane, Louis.- mergina sušnabždėjo.
- Tuomet aš būsiu tas, kuris išties pagalbos ranką ir laikys tave šalia...
-Now-
-Lapkričio 23d.-
"Kai sužinojau šiandienos datą prisiminiau tave ir atostogas, kurias planavome prieš tris mėnesius.
Ar prisimeni kaip norėjome važiuoti į Ispaniją? Aš prisimenu.
Mano palata iškabinta tavo nuotraukomis, kurias man atnešė tavo mama. Dabar ši vieta atrodo gražiau.
Daktarai per paskutinį mėnesį kalbėjo apie pažangą, bet pradėjo kalbėti, kad jei neberašyčiau laiškų jie pradėtų svarstyti mano išėjimą.
Mano sesuo vakar buvo čia dėl šios žinios, bet aš pasakiau, kad man tu visada būsi šalia ir skaitysi šiuos laiškus."
Louis atsikvėpė ir pro duris įsiveržė gydytoja, tad jam neliko nieko kito, tik padėti laišką toliau.
-Louis- daktarė kreipėsi į jį.- Ar norėtum man papasakoti apie savo merginą?
Jis nebuvo šios daktarės matęs anksčiau, bet kažkodėl nujautė, kad gali ja pasitikėti.
-Ji mano gyvenimas- Jo balsas buvo smarkiai užkimęs.- Kai man pasakė, kad ji mirė, atrodo dalelė manęs mirė kartu. Aš nebežinojau dėl ko gyventi jei jos nėra kartu. Aš buvau toks kvailys, kad paprašiau jos atvažiuoti.
Louis pradėjo verkti, o daktarė sėdėjusi šalia jo lėtai glostė jo nugarą.
- Louis, jei nenori man daugiau pasakoti aš tavęs to neversiu, bet noriu, kad žinotum; Jei norėsi padaryti ką nors kitokio, tik pasakyk man.- Ji kalbėjo tyliai.
- Aš noriu- Louis sušnirpštė nosimi- aš noriu aplankyti jos kapą. Jie niekada man nesakė kur ją palaidojo. Jie tik šnekėjo, kad jos kūnas nebuvo rastas...
Dar tą pačią dieną moteris grįžo pas Louis ir pasakė nemalonią žinią:
-Jie neleis tau išeiti kol nenustosi rašyti laiškų, jie mano, kad jie kenkia tavo psichikai.
Ir Louis viltis tikriausiai užgeso, nes su buku pieštuko galu jis negalėjo nusižudyti...
84karina48
