"Birželio trečia diena.
Paskutinis laiškas.
Aš žadėjau juos visus sudeginti, bet šį noriu pasilikti prisiminimui.
Aš visada kartojau tau, kaip tave myliu ir tu atsakydavai man tuo pačiu. Niekada nemelavau tau kur esu ar ką veikiu.
Niekada neturėjau jokios kitos simpatijos ar susižavėjimo kitoms, vienintelis žmogus dėl, kurio galėčiau paaukoti gyvybę esi ir visada liksi tu.
Aš tikiuosi, kad tu skaitai šiuos laiškus ir žinai kaip man skaudu be tavęs, bet aš visada tave mylėsiu...
-su meile, Louis."
Jis parašė paskutinius žodžius ir įdėjo paskutinį laišką į voką.
Louis atsistojo ir pažvelgė į gražią židinio ugnį.
Vaikinas giliai įkvėpė ir paėmė šūsnį laiškų į savo glėbį.
Popierius jau būtų degęs jei ne telefono skambutis. Louis tyliai nusikeikė ir ištraukė savo mobilųjį iš kišenės.
- Klausau?- Louis nustatė kuo malonesnį balsą.
- Laba diena, ar čia ponas Tomlinson?- vyriškas balsas pasigirdo kitame gale.
-Taip, ko jums iš manęs reikia?- Jis skubėjo išmesti lapuose užrašytus jo 9 gyvenimo mėnesius.
- Mes tik norėjome pranešti, kad jūsų merginai pirmieji sarėmiai ir ji pagaliau pabudo iš komos.-vyras skambėjo kiek linksmai.
- Aš neturiu merginos.
-Bet ponia Calder liepė jums pranešti apie gimsiantį vaikelį.- Vyro balse girdėjosi sumišimas.
-Ponia Calder? Ar Eleonor turėjo seserų?- Louis niekaip nesuprato kas vyksta.
- Na... aš iš tiesų noriu pasakyti, kad Eleonor Calder tuoj gimdys savo pirmagimį.- vyras jautėsi nepatogiai.
- Bet Eleonor... Ji mirusi... gimdys... Ji gimdys?! Ji buvo komoje?!- Louis šokas perėmė viršų.- Kokioje ligoninėje ji dabar?!
-Centrinėje, 354 palatoje- ir vyrui net nespėjus pasakyti viso gero, Louis jau sėdėjo mašinoje vis dar nesuprasdamas kas vyksta.
Jis atsidūrė ligoninėje greičiau nei spėjo suprasti. Kojos pačios jį nuvedė prie palatos ir jis lėtai pravėrė duris.
Išbalęs silpnas kūnelis gulėjo lovoje ir sunkiai kvėpavo.
Louis priėjo prie lovos ir pažvelgė į ją.
Deimantinės ašaros ritosi jo skruostais ir jis tyliai sukūkčiojo.
Ji buvo čia.
Ji gulėjo prijungta prie aparatų, bet dabar ji buvo gyva.
- Brangioji... Jie niekada nesakė kur tu buvai ir man net nepranešė, kad buvai nėščia.- Jis suspaudė jos ranką.- Tu gyva ir... aš tave myliu...
- Aš taip pat tave myliu Louis...- Tylus balselis pasigirdo iš merginos lūpų ir Louis ašaros tekėjo upeliais.
- Oh, mano Elie...- Louis sušnibždėjo, o tuomet į palatą įsiveržė gydytoja.
- Matau ir tėvelis atvyko... na... Eleonor, kaip jaučiatės? Kai jūsų sarėmiai padažnės kas 20 sekundžių praneškite man ir mes galėsime pradėti.- Ji išėjo palikdama porą kartu.
- Louis... jei... jei aš neištversiu gimdymo... žinok, kad myliu tave. Ir jei... jeigu gims mergaitė pavadink ją June.
- Kodėl manai, kad gims mergaitė?- Louis veide šmėstelėjo nuoširdi šypsena.
- Motinos inkstintas.- Eleonor sukikeno žinodama, kad Louis niekada nebūtų to supratęs.
Mergina suinkštė iš skausmo ir Louis pajautė stipriai suspaustą ranką. Jie abu kartu šnibždėjo skaičius ir kai po 20 sekundžių Eleonor vėl suspaudė Louis ranką, šiaim teko išbėgti ieškoti daktarės.
Greitu metu jis jau sėdėjo operacinėje ir laikė Eleonor ranką, stebėdamas jos skausmų iškankintą veidą bei praleisdamas visus nurodymus, kuriuos sakė akušerė.
Valanda.
Dvi valandos.
Louis sutvarstyta ranka.
Ir patalpa skambanti nuo dviejų mažų kūdikėlių verkšlenimų.
Eleonor noru; mergaitė buvo pavadinta June.
O berniukas, kuris gimė dešimčia minučių vėliau buvo pavadintas John vardu.
Kaip ironiška; June ir John.
Vaikai, kuriuos Eleonor ir Louis svajojo turėti, gulėjo mažose lovelėse...
Mylimi tėvų ir kol kas nežinodami, kokį skausmą jiems teko patirti, kad būtų kartu...
The End
