"Kuo ilgiau žiūriu į tavo nuotraukas, tuo labiau suprantu, kad jose ne visada buvai laiminga.
Tavo šypsena buvo suvaidinta beveik visose nuotraukose iš tavo mamos namų, iš mudviejų- tavo veidas atrodė nuoširdus ir tikrai laimingas.
Už lango pradėjo snigti ir aš prisiminiau, kaip pasakodavai apie savo meilę sniegui. Niekada taip ir nepamačiau tavęs darančios sniego angelą ar lipdančios sniego besmegenį.
Šis mėnuo mums turėjo būti septintas kartu... Bet nėra...
Žinai tai kiek juokinga, kai mes planavome, kad nepaliksime vienas kito dėl jokių priežasčių, bet dabar... Dabar aš sėdžiu psichiatrinėje, o tu kažkur danguje..."
Louis nustojo rašyti slaugytojai įėjus į palatą. Jis nemėgo šios kaip ir ji nemėgo jo. Keista kai neapykanta yra abipusė. Kartais vaikinas tenorėdavo spjauti į pastarąją dėl jos kandžių žodžių, bet būdamas džentelmeniškas tiesiog pasilaikydavo savo elgesio bruožus sau. Jis žinojo kaip Eleonor jo už tai nemėgtų ir tai buvo vienintelė jį laikiusi priežastis.
Vos moteriai išėjus Louis atsipalaidavo ir tesė savo laišką;
"Vienintelis dalykas kodėl aš dar šiam pasauly, mano mieloji Elie, buvo tai, kad čia nebuvo jokių aštrių kampų ir prisiekiu jei ne tavo mamos vištienos kukuliai būčiau ir badu numiręs- galbūt tada būtume kartu?
Vienintelė akimirka apie kurią galiu galvoti, tai mūsų pirmas bučinys...
-Flashback-
-Birželio 3d.-
Mergina lipo laiptais;
-Louis, galbūt matei mano kojines?- Eleonor buvo sutrikusi, kai nerado nė vienos poros kojinių savo spintoje.
Vaikinas prunkštelėjo;
- Deja, Elie. Aš neįsivaizduoju.
- Louis William Tomlinson, ar tu ką tik pavadinai mane "Elie"- ji sukryžiavo rankas sau ant krūtinės.
- Tikriausiai brangioji.- jam patiko ją erzinti, nes žinojimas, kad ji neturi antrosios pusės teikė jam vilčių.
-Puiku, mielasis. Nuo šiol tave vadinsiu Loliu.- mergina nepasidavė, bet pamačiusi Louis išraišką pradėjo galvoti jam daugiau pravardžių.- arba Tommo, Boo Bear, Loui, Touis.
-Kas po galais yra Touis?- Louis nustebimas ėmė viršų.
-Louis ir Tomlinson kartu būtų Touis- Eleonor nusikvatojo ir niekaip negalėjo sustoti.
Jis priėjo arčiau ir jų nosys beveik lietėsi. Eleonor surimtėjo. Jie žiūrėjo viens kitam į akis vos kelias sekundes, tačiau abiem pasirodė ilgiau. Jo akys klajojo jos veidu ir žinojimas, kad jis galvoja apie bučinį su ja, privertė Eleonor prispausti savo lūpas prie jo.
Nė vienas nedvejojo, abu jautė trauką vienas kitam nuo pirmos akimirkos. Ji niekada nepasitikėjo vyrais taip kaip juo ir jis džiaugėsi, kad dabar bučiavo jos lūpas.
Galiausiai pritrūkus oro jie atitraukė lūpas, bet ne kūnus. Jų akių kontaktas nenutrūko, bet dabar jie stovėjo susiglaudę; jo rankos aplink jos liemenį, o ji buvo apkabinusi jo kaklą.
Jie jautėsi saugiai. Abejų veidus puošė plačios šypsenos. Ir jiems atrodė, kad rado tai ko ilgai ieškojo. Širdys buvo užpildytos meile, o tuštuma pranyko.
-Myliu tave, Elie.
-Aš taip pat tave myliu LouLou...
-Now-
- Gruodžio 7d.-
"Būdas, kaip ištardavai mano vardo trumpinį 'LouLou' būdavo pats mieliausias. Prisiekiu, jei kas nors būtų mane taip pavadinęs neabejojęs jam trenkčiau, bet ne tau... Tu pribaigei mane savo meilės kerais, tikriausiai dėl to buvai ypatinga.
Aš tavęs ilgiuosi.
Ir norėčiau... norėčiau vėl pajusti tavo smulkų delną ant savojo...
- Pasiilgau, Louis."
