It helps | Liam Payne lietuviška fanfic

One

One

Mano kvėpavimas buvo lyg po plaukimo varžybų, greitas ir nelygus. Sėdėjau lovoje susisukusi į anklodę ir susiėmusi už galvos. Mano riešu lėtai slydo keli kraujo lašeliai.
Atsidusau ir stipriai užsimerkusi kritau nugara į lovą. Suinkščiau nuo skausmo, kai susitrenkiau galvą į lovos galą, bet tas garsas tikrai nepranoko mano kūkčiojimo. Jis buvo garsus, kaip koks danguje skraidančių naikintuvų ūžesys. Bet man nerūpėjo ,nei skausmas rieše ar pakaušyje, nei tas kūkčiojimas.
Atsimerkiau ir pažvelgiau į savo kambario lubas nusėtas 243šviečiančiomis žvaigždėmis. Nuo to vakaro šioje lovoje praleidau 52naktis ir man to užteko, kad suskaičiuočiau visas šias mažytes žvaigždutes. Jūs tikriausiai nusijuokėte, kad užtrukau tiek ilgai, bet tuoj paaiškinsiu kodėl - daugiau nei pusę tų naktų, mano akys buvo pilnos sūrių ašarų, tad mačiau viską kaip per tirštų rūką.
O dabar jums turbūt kilo klausimas kodėl? Kodėl aš save žaloju, verkiu?
O atsakymas paprastas – aš praradau save. Prieš tas dvi savaites ir tris dienas, tas vaikinas išeidamas iš šio pasaulio, kartu pasiėmė ir mano sielą. Dabar aš tuščia, visiškai tuščia, kaip koks stiklainis. Pas mane nebėra nieko, nei džiaugsmo, nei vilties, nei noro. Pas mane nebėra visiškai nieko, tik skausmas. Skausmas kurio negaliu sustabdyti, kuris verčia save žaloti ir, net priveda prie minties apie savižudybę.
Šią naktį vėl sapnavau tą vakarą.Bet šį kartąbuvo kitaip, tai aš maldavau jo su manimi pašokti, o jis tik apsisuko ir įsėdęs į savo mašiną išvažiavo. Šaukiau, drąskiausi, bet nebegalėjau nieko padaryti. Mašina pasuko už kampo ir netrukus pasigirdo garsus sprogimo garsas, o aš tą akimirką ir atsibudau. Ašaros ir vėl pabiro man iš akių, pačiupau iš spintelės esančios šalia lovos peiliuką ir pradėjau tai, ką darau jau ilgą laiką. Ir taip kiekvieną naktį, kiekvieną sumautai skausmingą naktį.
Po valandos bandymo nusiraminti ir užmigti, man kaip visada nepavyksta. Nesuprantu, kodėl aš bandau? Taigi visada žinau, jog man tikrai nepavyks, tai?
Kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau ,o tada atsisėdusi iškėliau savo mėlynėmis nusėtas kojas iš lovos ir jomis prisiliečiau prie šaltų medinių grindų. Apsižvalgiau po savo tamsoje skęstantį kambarį ir pamačiusi jog megztinis yra visai kitame jo gale, nusikeikiau. Tada susikaupiau ir po lėta atsistojau. Nežinau kodėl, bet po naktinių košmarų pradedu bijoti visko, net išlipti iš savo sujauktos lovos.
Tyliai, lėtais žingsniukais nuėjau prie to megztinio ir jį pasikėlusi apsimoviau. Tada niekur neskubėdama apsidairiau vėl ir pamačiau iš po lovos kyšant vieną sportinį batelį. Vėleik niekur neskubėdama prie jo priėjau ir susiradusi giliau po lovą gulintį kitą batą, juos apsiaviau.
Tada rankomis perbraukiau sau per veidą ir pajutau kažką šlapią. Šūdas, tai kraujas!
Nusipurčiau ir nuėjusi į vonią įsijungiau blyškią švieselę. Ji buvo labai nerįški, tad man net nereikėjo prie jos pratintis, iš karto nuėjau prie baltos kaip sniegas kriauklės ir pakišusi po paleista vandens srove savo rankas, pamačiau kaip vanduo nusidažo raudona spalva. Tada dar šiek tiek atsiprausiau veidą ir išjungusi šviesą išėjau.
Kaip visada priėjau prie lango, pro kurį matėsi mėnulis ir pro jį išlipau, į pagalbą pasiteikdama šalia buvusias vėjokliams skirtas kopėčias. Vos mano kojos pasiekė žemę, atsidusau iš palengvėjimo. Nekenčiu aukščio. Manau vienintelis dalykas kas iš manęs liko, tai tik baimės, nes jų atsikratyti neįmanoma.
Pagaliau mano kvėpavimui nuriminus, pasukau link Greese namų. Jie buvo vos už kelių namų, tad netrukus jau stovėjau prieš jos langus. Kaip ir tikėjausi, jie atidaryti.
Pravėriau juos plačiau ir sunkiai, dėl skaudančių riešų, įlipau. Atsisėdau ant jos kambario palangęs ir suurzgiau kai pamačiau, jog ji miega.
Tada priėjau arčiau jos lovos ir nesmarkiai pajudinau merginos kūną.
-Greese, ei… - sumurmėjau.
Iš merginos lūpų pasigirdo keli garseliai, bet daugiau nieko. Ji tik nusisuko ir žadėjo toliau miegoti.
Vėl ją pajudinau, tik šį kartąstipriau, ir ji atsisuko į mane.
-Leah, vėl.. – spėju pavartė akis. – Eik namo. - tarė ir vėl užsimerkė.
-Ne, Greese, man reikia geriausios draugės… - tyliai sumurmėjau suklupdama šalia jos lovos.
-Tai nustok būti tokia beprotė, pažiūrėk kaip atrodai, niekas į jokį vakarėlį su tavimi neįleis… - išspjovė ir nusisuko.
Norėjau supykti, atsistoti ir iššaukti viską ką galvojų apie šitą “tikrądraugę”, bet nebeturėjau jėgų tam įgyvendinti. Buvau silpna, nevalgiau jau tikrai ilgą laiką, nemiegu… Noriu mirti.
Esu lyg lėlė šitam pasauly. Liesa, išblyškusi lėlė.
Dar kelias minutes tiesiog žiūrėdama į Greese nugarą sėdėjau, bet tada supratau, jog jokia nauda man čia būti. Atsirėmiau į jos naktinį stalelį ir stojausi, bet tada supratau, kad padėjau ranką ant kažkokios knygos ir staiga… Bumt, nukritau. Iš karto pasigirdo paikus Greese komentaras:
-Atsargiau, leisk man miegoti.
Kelis kartus sumirkėjau ir pakėlusi tą knygą į vietą, susigūžiau į savo trim išmiromis per didelį nertinį. Tada paskutinį kartąnužvelgusi man padėti nesiruošiančią Gres, apsisukau ir lygiai taip pat skausmingai kaip ir įlipau, išropojau pro atvirą langą.
Kai mano kojos jau lietė žemę, pro smegenis praskrido mintis ,jog neturiu kur eiti. Esu šiame pasaulyje visiškai viena, pasiklydusi savyje ir ne tik.
Pagaliau supratusi ,kadnieko geriau neišmąstysiu nuėjau link per gatvę einančio kelio vidurio ir atsisukusi į rytus po lėta pradėjau eiti.
Galvoje sukosi tūkstančiai minčių, bet garsiausia iš jų buvo viena – aš niekam nereikalinga.
Prieš 52dienas manęs ,bent jau reikėjo Niall, bet dabar esu niekam nereikalinga. Tada buvau viena iš populiariųjų, bet dabar visi „draugai“ atsukę į mane nugaras. Net tėvai, jie man nepadeda, tik dirba. Kartais ,net pagalvoju, jog jiems pinigai daug svarbiau už mane.
Ir kodėl mano gyvenimas toks tuščias? Kodėl man taip kažkotrūksta? Kodėl jaučiu šitą vienatvę, kurioje jaučiuosi lyg skęsčiau?
Ir dabar aš stebėdama tekančią saulę supratau – man reikia ko nors, kas mane suprastų.
Liam pov.
-Drauguži, kur eini? – pasigirdo Tom balsas ir aš apsisukęs ten pažiūrėti pamačiau jį apsikabinusį dvi kekšes.
-Umh, sorry, bet jau einu namo! - atšaukiau ir vėl apsisukęs pajudėjau. Norėjau kuo greičiau iš čia išnešdinti, niekada nemėgau vakarėliuose būti vienas ,o dabar dar kai nebėra Niall... Nebėra prasmės, aš vis vien niekada nebesijusiu toks laimingas kaip kadaise.
Praėjo daug dienų, daug skaudžių dienų, bet kaip sako mano psichologė – reikia gyventi toliau, mes negalime įsikabinti į vieną žmogų ir praleisti su juo viso gyvenimo, ypač jei jis tau tik draugas.
Bet tai nėra taip lengva, tu negali išmesti iš savo galvos žmogaus, su kuriuo esi pažįstamas nuo triejerių. Tų nuotykių, tų pokalbių, tų pykčių... Jų taip paprastai nepamirši.
Bet laikas daro savo, dabar vis rėčiau apie jį pagalvojęs susigraudinu. Supratau, jog reikia gyventi toliau, negaliu visą likusį gyvenimą dėl jo sielvartauti. Nors tiesą pasakius, kartais užeina, kad negali dėl skausmo krutinėje, net pašnekėti... To skausmo nepalyginsi su tuo, ką jaučiau kai mane paliko Greese. Jis tik mažytis randelis mano įskilusioje širdyje.
Ėjau namo, vidury kelio, prieš save mačiau kilstančią saulę ir bandžiau nusiteikti dar vienam mamos pamokslui. Kiekvieną kartąkai pareinu vėlai, ji ryte mane pasisodina prie stalo ir pasakoja apie tai, kad nereikia pradėti bendrauti su kažkokiais banditais, vien dėl to, kad nebėra Niall.
Bet ką aš padarysiu? Būsiu vienas? Ne jau ne, vienatvės neištverčiau. Nekenčiu tylos ir vienatvės, tai man sukelia kažkokią elerginę reakciją, aš susinervinu, suirztu ir galiu tą akimirką padaryti bet ką. Kartais tikrai pagalvoju ar nesu koks psichinis ligonis.
Staiga, bežiūrėdamas sau į kojas, pastebėjau šalia savo sportbačio kelis taškelius ant asfalto. Susiraukiau ir atsitūpęs juos pirštų galiukais paliečiau. Visiškai nenumaniau kas tai buvo, bet tada dar labiau sutrikau pakėlęs galvą ir pamatęs tų taškelių kelią. Atrodo kažkas ėjo ir bandydamas pasižymėti kelią kažką pylė, kvaila.
Suprukščiau ir atsistojau. Visiškai nebekreipdamas į juos dėmesio patraukiau toliau ir kai jau buvau netoli savo namų, gatvės gale, pamačiau, jog taškeliai baigiasi prie pievos, kurioje žolė man iki juosmens. Vos pamačiau tą pievą, man prieš akis praskrido visi vaikystės įvykiai su Niall, kaip ten slėpdavomės, risdavomės... Dieve, pasiilgau to, norėčiau grįžti atgal į vaikystę ir dar kartąja pasidžiaugti...
Bet tai jau nebeįmanoma. Dabar aš stoviu netoli savo namų takelio, kuris veda link durų ir žiūriu į pievą bandydamas kažką surasti. Bet nesimato nieko, tik tekanti saulė ir virš žolės češkantys paukščiai.
Patrūkčiojau pečiais ir nusisukęs pradėjau žingsniuoti savo namų takeliu, bet tada pasigirdo skardus ir skausmingas merginos balsas. Apsižvalgiau ir supratau, jog garsas sklinda iš pievos. Šūdas, ten tikrai kažkas yra, ir tam kažkam reikia pagalbos.