1 dalis.
**Po 5 metų**
*Rytas*
Guliu viešbučio lovoje laiminga. Pagaliau ta diena išaušo. Tai mano vestuvės. Ir ne, ne su Harry. Šiandien aš išteku už David. David Geller. Nors tekame tėvų noru, bet mes jau spėjome įsimylėti vienas kitą. Gulėjau lovoj ir šypsodamasi kaip kvailė spoksojau į langą, kol išgirdau beldimą į duris.
-Prašau!- sušukau ir greit išgirdau vaikų spygavimą.
-Mathew, Mason, tyliau!,- sušuko El nešina dar vienu vaiku ant rankos. Nusijuokiau ir atsisėdau lovoj.
-Teta Spencer,- sušuko berniukai ir užšoko pas mane ant lovos. El padavė man Emma ir galiausiai patapau aukle savo vestuvių dieną.
-Man reikia ruoštis,- suzirziau ir El mane išlaisvino.
Greit nuėjau į dušą ir toliau kaip kvailė šypsojausi. Kai grįžau į kambarį mano suknelė buvo gražiai padėta ant mano lovos. El nusišypsojo ir liepė sėstis į kėdę makiažui ir šukuosenai. Stebėjau visą procesą veidrodyje ir pradėjau galvoti ar tai verta? Ar verta tekėti iš reikalo?
-Kur tavo šypsena?- nusijuokė El.
-Susimąsčiau,- netvirtai šyptelėjau.
-Apie ką?- susiraukė ji.
-Ar verta? Juk dalyje širdies vis dar tebėra Harry,- atsidūsau.
-Spencer! Juk praėjo 5-eri metai! Tu turi jį pamiršti. Juk žinai, kad jūs negalite būti kartu...- ji įdėmiai pasižiūrėjo į mane. Palinksėjau ir El pabaigė savo darbą. Pro duris įsibrovė Perrie.
-Turit 20 minučių,- ji šyptelėjo ir padėjo man apsirengti suknelę. Atsistojau prie lango ir Perrie mane nufotografavo iš nugaros. Įkėliau tą nuotrauką į instagram ir laukiau tėčio. Jis atėjo ir mane stipriai apkabino. Merginos ir vaikai išėjo.
Tėtis šyptelėjo ir mes nuėjome į liftą. Kai lifto durys prasivers aš jau busiu prie rožėm kloto kelio. Labai nervinausi. Tėtis laikė mano ranką ir lifto durys pradėjo lėtai leistis ir pasigirdo smuikų melodijos. Visi svečiai atsistojo ir atsisuko į mane. Lėtai žingsniavau tvirtai įsikibus į tėtį ir pamačiau tai ko bijojau. Tarp svečių pamačiau Harry. Staptelėjau , bet ir vėl pradėjau eiti. Tėtis atsisuko susirūpinęs į mane. Kai priėjau prie David apsikabinau tėtį ir sušnabždėjau.
-Atsiprašau,- išsilaisvinau iš tėčio glėbio ir apsisukus nubėgau kita puse. Ašaros riedėjo, bet aš nesupratau kodėl? Kilau liftu aukštyn į savo kambarį ir stengiausi raminti save, bet kai atsidūriau kambary verkiau balsu.
-Spencer,- apkabino mane Louis. Verkiau kiek galėjau jo glėbije. Galiausiai kai truputi apsiraminau atsisėdau prie lango ir spoksojau į jį nemirksėdama. Louis sedėjo šalia ir glostė mano plaukus. Į kambarį įsibrovė Perrie ir pasikvietė jį už durų pasišnekėt. Po trumpo laiko į kambarį grįžo Perrie ir liepė man persirengt ir svečiam paaiškint kas čia įvyko. Tingiai persirengiau džinsus, trumpą maikutę ir švarkelį ir su Perrie palyda nusileidau liftu žemyn. Prasidarius lifto durims visi atsisuko į mane ir laukė kol aš prabilsiu. Louis priėjo prie manęs ir davė savo ranką taip padėdamas man. Atsidūsau ir pagaliau prabilau.
-Aš labai atsiprašau už šį nesusipratimą, bet... Aš tiesiog negaliu... Aš prisiminiau kas buvo prieš penkerius metus ir... Ir tai man neleidžia būti laimingai. Aš labai atsiprašau David bei jo šeimos. David, tu gali būti laimingas, aš ne...- nusivaliau nuriedėjusią ašarą ir akys užkliuvo už garbaniaus, bet ilgiau nebegalėjau stovėti taigi verkdama ir vis dar laikanti Louis ranką įlipau į liftą ir kylau į savo kambarį. Grįžus į jį buvau per daug išsekus verkti taigi atsisėdau ant krėslo šalia lango ir vėl toliau spoksojau pro jį. Pasigirdo durų beldimas ir Louis nuėjo jų atidaryti.
-Galima užeiti?- išgirdau storą balsą. Mano širdis pradėjo plakt nenuvaldomu greičiu ir Louis atsisuko į mane. Kūnas linktelėjo o protas vadino kvaile. Jis lėtai įėjo į kambarį. Aš nedrįsau į jį atsisukt.
-Ar tai dėl manęs? Ar dėl manęs tu šiandien neištekėjai?- jis stovėjo ir spoksojo į mane.
-Aš stengiausi tave pamiršti... Mes negalim būti kartu, supranti?- atsistojau prieš jį ir laikiau ašaras.
-Aš tik norėjau pamatyti tave laimingą. Atėjau šiandien nes norėjau išvysti tavo šypsena po penkerių metų galvojimo kaip tau sekasi. Negalėjau susitikti su fanais, nes jie iškart primena tave. Primena kokia gera visą laiką tu jiems būdavai,- jis kalbėdamas žiūrėjo man tiesiai į akis.
-Harry, praėjo penkeri metai! Per juos aš verkdavau, klausdavau Louis kaip tau sekasi. Bet tu nė karto man neparašei, ar paklausei vaikinų kaip man sekasi. Juk žinojai, kad aš su jais bendrauju! Ir nevaidink, kad dabar aš tau rūpiu, nes gal būtų viskas susikloste kitaip jei tu būtum pasistengęs... Aš niekada neįsivaizduodavau gyvenimo be tavęs, kai būdavau viena namie visada norėdavau, kad tu mane apkabintum ir pasakytum kaip tu mane myli. Visada stengdavausi įrodyti kaip tave myliu, bet manau visa tai nuėjo veltui. Negalvok, kad dabar atėjęs ir sugadinęs mano vestuves atgausi mano meilę tau. Aš praradau viltį praėjus metams, o po penkerių aš nenorėčiau iš vis stengtis ir mažiausiai ko dabar noriu tai ašarų kurias laikau,- gyliai įkvėpiau.- Man nebereikia tavo pasiteisinimų,- žiūrėjau į jį. Jis priartėjo prie manęs.
-Tu vis dar man rūpi, Spencer,- mus skyrė vos centimetras. Jis uždėjo savo delną man ant skruosto ir lėtai lenkėsi prie mano lūpų. Patraukus jo ranką nusisukau į langą ir leidau ašaroms lietis.
-Išeik. Palik mane ramybėj. Labai prašau,- girdėjau jo žingsnius ir galiausiai durų trenksmą. Suklupau ant žemės ir toliau verkiau. Atėjo El ir aš viską jai papasakojau.
-Juk tu man šiandien sakei, kad vis dar myli Harry,- ji mane glostė.
-Aš bijau, supranti? Aš bijau ir vėl būti įskaudinta,- aš drebėjau.
-Jis man jau prieš mėnesi kvarksėjo kaip tavęs pasiilgo ir kaip tave myli. Jis darė kvailus dalykus ir po to aiškinosi man. Jis tave nuoširdžiai myli, Spencer... Nebe paleisk jo,- ji pažiūrėjo į mane ir nuvalė man ašaras.
-Kur aš jį galėčiau rasti?- nedrąsiai paklausiau.
-Jis turbūt savo kambary. 8052 kambarys,- ji šyptelėjo ir aš išėjau iš savo kambario. Pakilus į 15 aukštą ieškojau kambario. Priėjus kambarį su skaičiais kuriuos sakė El sustojau ir dar kartą savęs paklausiau ar tikrai to noriu. Galiausiai pabeldenau į duris ir jas atidarė Harry.
-Aš noriu...- mano žodžius pertraukė mergina praėjusi už Harry.- Bent jau pabandžiau,- pasakiau ir apsisukus nuėjau ir vėl leidau ašaroms lietis. Jis net nebandė manęs vytis. Nebandė sustabdyti ašarų. Ir kodėl aš maniau, kad tai gera idea pabandyti??
________________________________________________________________________________
„One day you're going to wake up and realize that you should have tried"
