WAKE UP || M.C.

1 dalis

^Meredit^

***BEEP BEEP BEEP***

Atmerkiu akis ir sutinku ryškius saulės spindulius apšviečiančius kambarį. Atsidūstu ir išjungiu žadintuvą.
8 ryto. Į mokyklą.

Giliai įkvėpiu ir atsikeliu iš šiltos lovos. Atsidarau spintą ir išsitraukiu paprastą juodą megztinį su baltais apskritimais. Paimu nuo kėdės padėtus (pamestus) juodus džinsus ir einu į vonią persirengti.

***mokykloje***

Einu koridoriumi prie savo spintelės. Beveik nėra mokinių. Tikriausiai jau buvo pirmasis skambutis. Atrakinau spintelę, pasiėmiau knygas ir nubėgau į literatūros pamoką. Tai turbūt yra viena iš mano mėgstamiausių pamokų.
Įsliūkinau į kabinetą mokytojos nepastebėta ir atsisėdau į laisvą vietą pačiame gale. Dažniausiai sėdžiu priekyje.

Pasidėjau knygą ir užrašų knygutę su rašikliu ant stalo.

- Ak, taip. Mokiniai, nepamirškit padėti namų darbus ant stalo prieš išeidami.- prieš skambutį pasakė mokytoja.
Atsiverčiau knygos galą ir išsitraukiau voką. Užverčiau viską ir pasukau link mokytojos stalo.
- Ak Meredit. Galvojau, kad šiandieną tavęs nebuvo. Maniau tau patinka sėdėti priekyje.- susirūpinusi mokytoja kalbėjo.
- Šiandieną nebuvo noro sėdėti priekyje. Ir mokytoja, štai jums turiu laišką. Jame yra kai kas paaiškinta...- nuleidusi akis sumurmėjau paskutinį sakinį. Padėjau laišką ant stalo ir pradėjau eiti link išėjimo.
- Viso gero mokytoja.- su nuoširdžia šypsena išėjau pro duris.

-Ką tu čia darai?! Traukis iš kelio keistuole.- nustūmęs mane į šoną prasibrovė vaikinas.

Seni prisiminimai grįžo. Keista, kad dabar to nėra.

Išėjau iš mokyklos. Tiesiu keliu žingsniavau link balto pastato su dideliais langais.
Atsidariau duris, apsidairiau ir puoliau į trečią aukštą ieškoti tinkamo kabineto. Pagaliau priėjusi "Psichologo" kabinetą, giliai atsidusau ir pabarškinau į duris.
- Galima.- išgirdau prislopintą balsą iš už durų. Įėjau į kabinetą ir numečiau krepšį į šoną.
-Laba diena, atleiskit jei pavėlavau šiek tiek. Katik iš pamokų na ir...- nebaigdama sakinio atsisėdau ant patogaus fotelio.
- Nesijaudink. Nevėlavai nė vienos minutės.- jaukią šypseną dovanojo man moteris. Jai galbūt koks 26, o ji jau dirbą tokį netikusį darbą. Lyg būtų įdomu klausytis paauglių tokių kaip aš "išgyvenimų".
Šiaip nebūčiau savu noru čia ėjusi, bet mama liepė dingti iš savo kambario nes ten jau smirda mirtimi.
-Taigi, brangioji Meredit. Ką man norėtum papasakoti?- įsitaisiusi tarė psichologė.
- Norėčiau... am, jum papasakoti kas įvyko. Na aišku jūs ir pati tikriausiai žinote tai. Bet ką gi... noriu jum papasakoti kas man ir mano draugei Zoei nutiko.- širdis daužėsi krūtinėje taip smarkiai, kad galvojau tuoj išlėks ir krūtinės.
Nedariau nieko tokio jau blogo, o gal ir dariau... pogalais.
Taip, aš tikrai neturėjau to daryti. Na bent jau, kokį kitą vakarą. O ne iškarto po nelaimės.
- Gerai Meredit. Papasakok man kas nutiko tą siaubingą popietę. Kas atsitiko, kad tau tenka išsikraustyti į Vašingtoną.

Atsidusau, užsimerkiau ir pradėjau pasakoti įvykius.
- Viskas prasidėjo, tik ką po 5sos paskutinio jų turo koncerto...

***++***

Votinkit ir komentuokit ♥