Draugai

I

Juodame lange šmėžavo pirmosios baltos pūkinės snaigės. Vos akimirką pasigrožėjau reginiu ir toliau kibau į darbą. Minkštas molis maloniai dubo nuo kiekvieno rankų spustelėjimo. Lipdžiau švelnias aptakias formas, lipdymas visada atpalaiduodavo ir išlaisvindavo nuo dienos darbų apsunkusias mintis. Tai buvo mano terapija.

- Do, aš jau išeinu!- atsklido mamos balsas iš pirmojo aukšto.

- Gerai.

- Nepamiršk užrakinti visų durų.

- Argi kada pamiršau?

Man atsakė tik trinktelinčios durys. Šyptelėjau. Mama visada taip džiugiai išlėkdavo į savo arbatėles su draugėmis. Negalėjau jos kaltinti, supratau, kad jai kartais norisi paliežuvauti ir pakikenti lyg mažai mergaitei pamiršus visus parduotuvės reikalus.

„Mozaika" buvo mūsų su mama idėja. Jauki nedidelė parduotuvė prekiaujanti įvairiais mažmožiais, kurie atskleisdavo kiekvienų namų sielas. Paveikslai, statulėlės ir skulptūros, knygos, kilimėliai, arbatos servizai ir daugybė kitų sendaikčių prie kurių krypdavo akys. Čia puikavosi ir mamos tapyti paveikslai, bei mano sukurtos skulptūros. Džiaugiausi matydama žmones, kurie buvo neabejingi mano darbams. Tai suteikdavo ne tik pelną, bet ir vidinį pasitenkinimą.

Pirmame aukšte buvo išdėstyta parduotuvė, joje visada skambėdavo tyli rami muzika, į ją įžengęs žmogus pasijusdavo tarsi grįžęs keliais šimtmečiais atgal. Už durų likdavo mašinų gausmas ir skubančių žmonių šurmulys. Mama mėgdavo bendrauti su klientais, o aš mieliau rinkdavausi palėpę, kur buvome įsirengusios dirbtuves.

Baigusi darbą nusileidau apačion ir patikrinau ar pagrindinės durys tikrai užrakintos. Degė tik menka lempelė prie prekystalio, užgesinusi ją pradingau kitoje patalpoje, kuri atstojo nedidelį sandėlį, taip pat čia buvo ir galinės durys. Uždariusi parduotuvę patraukiau gatvele namų link.

Nuomojausi vieno kambario butuką ramiame daugiabutyje. Iš tėvų išsikrausčiau prieš metus, nors mama ir stengėsi įkalbėti pasilikti su jais, tačiau penkių asmenų šeimai jau darėsi sunku sutilpti trijų kambarių bute. Be to, norėjosi erdvės kuri priklausytų tik man. Turėjau dvi jaunesnes seseris, kurios tikrai kartais vesdavo iš proto. Dabar kai matydavomės rečiau, regis, mūsų santykiai tapo daug geresni ir ramesni.

Kol ėjau namo vis dar snyguriavo. Po truputį žiema jau ėmė rodyti savo veidą. Atsirakinau buto duris ir nusimečiau paltą. Tingėjau ruoštis vakarienę, tad tik užsikaičiau virdulį ketindama prie arbatos sugriaužti kelis sausainius. Dėbtelėjau į savo kompiuterį ir susigundžiau pasižiūrėti filmą. Retai kada turėdavau laisvų vakarų, dažniausiai juos leisdavau studijoje arba leisdavausi Amelijos kur nors ištempiama. Dabar mano aktyvioji draugė atostogavo Paryžiuje.

Vos spėjusi įsitaisyti fotelyje pašokau iš jo, nes suskambo mobilus. Ekrane pamačiau Manto vardą.

- Taip? – atsiliepiau.

- Namie?

Jokio pasisveikinimo, kaip jam įprasta, o iš karto bėga prie reikalo.

- Taip.

- Puiku, būsiu už dešimties minučių.

Jau buvau besižiojanti atsakyti, kad norėčiau vakarą praleisti viena, bet ausis pasiekė tik pypsintis signalai. Jokio atsisveikinimo, tai jam taip pat buvo įprasta. Atsidusau ir nupėdinau užplikyti dar vieno puodelio arbatos.

Kai pasigirdus durų skambučiui, jas atvėriau, už jų išvydau besišypsantį Mantą. Aukštas, lieknas ir tamsiaplaukis. Ruduose plaukuose mirgėjo ištirpusių snaigių lašeliai, iš po prasegtos striukės matėsi pilkas dryžuotas megztinis. Mane šiek tiek erzino, jog jis visada sugebėdavo atrodyti taip puikiai.